Būkite malda ir mano ištiestos meilės ir taikos rankos
2026 m. spalio 25 d. Dievo Motinos pranešimas
„Mieli vaikai! Neapykantos ir karų ugnis plinta žmonių, kurie nenori taikos, o savo silpnų interesų, širdyse. Todėl jūs, vaikeliai, būkite malda ir mano ištiestos meilės ir taikos rankos visiems, kurie yra toli nuo mano motiniškos širdies. Melskitės dar stipriau ir labiau už ramybę, kurią Dievas nori jums suteikti, bet jūs jos nenorite. Aš esu su jumis ir meldžiuosi, kad taika triumfuotų ir viešpatautų kiekvienoje širdyje. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“ (Su bažnyčios pritarimu)
Ankstesnių mėnesių pamoksluose Dievo Motina kalba apie tai, kaip kyla grėsmė taikai, kiek širdžių skendi tamsoje ir yra apimtos neapykantos. Motina Marija mato geriau, nes ji žvelgia į mus iš dangiškosios šlovės grožio ir tyrumo, kuris mums, žemiškiems žmonėms, dažnai yra užtemdytas. Mūsų požiūris yra ribotas. Tik Dievo šviesa leidžia mums aiškiai matyti pavojus ir dabartinę situaciją, kurioje atsidūrėme. O Motina Marija yra pilna malonės ir visa šviesoje, todėl ji mato geriau ir perspėja mus apie pavojus ir galimybes ištrūkti iš tamsos ir rasti ramybę. Dievo Motinos žodžiai ir perspėjimai, kad nenorime taikos, skamba kaip teiginys, kuris mus veikia. Jėzaus žodžiai Jeruzalės žmonėms yra panašūs: „Jeruzale, Jeruzale! Tu, kuri žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti! Kiek kartų troškau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o jūs nenorėjote“ (Lk 13, 34).
Jeruzalės likimas yra kiekvienos žmogaus sielos likimas. Jėzaus verksmas dėl Jeruzalės yra įspėjimas, kad Dievo meilės ir Jo ramybės atmetimas veda į dvasinį pražūtį ir sunaikinimą. Atmetant Dievo Motinos motiniškus kvietimus, mes patenkame į aklavietę, kurioje prarasime savo gyvybes. Tačiau įmanoma ir kitaip, įmanoma atsiverti ir priimti Dievo Motinos žodžius bei kvietimus. Visi žinome, kad šis pasaulis ir mūsų žmogiškasis gyvenimas yra kupini kryžių, kančios ir skausmo, bet visa tai galime išgyventi „tame, kuris mane stiprina“ (plg. Fil 4, 13). Neįtikėtina, kaip tam tikrose situacijose žmogus gali dėti nepaprastas pastangas. Žmogus gali padaryti daugiau, nei galvoja ir žino, bet tik su Dievo galia savyje. Tik susidraugavę su Dievu per Mariją, mes įgyjame stiprybės, kuri apsaugos mus nuo visų pavojų. Šią stiprybę įgyjame tik per maldą ir atsidavimą Viešpačiui, pas kurį mus veda Dievo Motina.
Kiekvieną dieną žmogus atranda naujų galimybių medicinos, mokslo, technologijų srityse, bet, deja, ir vis labiau griaunančius ginklus, kuriais žudome vieni kitus. Turime mokslininkų, kurie atranda energiją, bet taip pat ir pavojus, turime žmonių, kurie perspėja apie itin pavojingą aplinkos ekologinę taršą, turime tokių, kurie bando pritaikyti mokslo pasiekimus, bet mažai kas šauktųsi Dievo, kad apsaugotų mus nuo mūsų pačių. Per mažai kas meldžiasi. Per mažai kas atsiveria taikai, perspėja mus dangiškoji Motina. Mums reikia užtarėjų, per kuriuos Dievas galėtų ateiti mums padėti, išvaduoti mus nuo neapykantos ir karų, išgelbėti mus nuo mūsų pačių. Nenusiminkime. Įkvėpkime mus šventosios Motinos Teresės žodžiais: „Jaučiame, kad mūsų veiksmai tėra lašas vandenyne. Tačiau tas vandenynas būtų dar mažesnis be mūsų mažo lašelio. Įsiklausykime į dangiškosios Motinos šauksmą ir kvietimą ir rimtai jį priimkime. Malda Mergelė Marija, Taikos Karaliene, Medžugorjėje mums pasisiūlei kaip taikos Karalienė ir Motina. Tu esi ta, kuri nori dvasiškai pagimdyti Jėzų, Taikos Karalių, mūsų širdyse ir mus pas Jį nuvesti. Daug kartų mums sakei: „Brangūs vaikai, tik mano Sūnus suteikia jums tikrą ramybę ir džiaugsmą.“ Norime Tau, Motina, atiduoti savo širdis ir rankas, kad diena iš dienos galėtume tapti malda ir Tavo ištiestomis rankomis šiame pasaulyje, kuris alksta Dievo ir yra pasiklydęs be Jo. Tave, Motina Marija, patikime visus mus, taip pat ir visus tuos, kurie yra įstrigę neapykantoje, baimėje ir širdies kietume. Tegul Dievo meilė ir malonė būna išlieta ant kiekvienos širdies, kad ji galėtų patirti tai, ką Dievas pažada ir duoda tiems, kurie Jo ieško nuoširdžiai. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Dar daugiau ir stipriau melskimės už taiką
Neapykantos ir karo ugnis gali įsiliepsnoti bet kurio iš mūsų širdyje. Tereikia mažo dalyko – neigiamos minties, žodžio, nuoskaudos, tuštybės... Nuo mūsų priklauso, ką darysime su šia mumyse siaučiančia ugnimi, kuri gali išaugti į destruktyvų gaisrą. Galime į ugnį įpilti alyvos atsakydami į blogį blogiu arba galime pradėti ją gesinti malda, atleidimu ir konkrečiais meilės veiksmais.
Karas ir taika prasideda žmogaus širdyje. Dievo Motina kviečia mus tapti malda ir Jos ištiestomis meilės bei taikos rankomis. Tai kvietimas mylėti būtent ten, kur mums sunkiausia – šeimoje, visuomenėje ar santykiuose su žmogumi, kurio nesuprantame arba kuris mus įskaudino. Prisiminkime šv. Joną Paulių II. Po pasikėsinimo, kurio metu Ali Agca jį sunkiai sužeidė, jis užpuolikui atleido. Vėliau aplankė jį kalėjime ir kalbėjosi su juo asmeniškai. Į smurtą jis atsakė atleidimu. Jis neleido blogiui nulemti savo atsako.
Po to, kai buvome įskaudinti, ir mes galime pradėti nuo paprastos maldos: „Jėzau, šis žmogus mane įskaudino. Padėk man, kad mano skausmas nevirstų neapykanta. Vesk mane atleidimo keliu.“
Jei norime vis karščiau melstis už taiką, turime leisti Dievui ją atnaujinti mūsų širdyse. Kelias į taiką eina per susitaikymą su Dievu, su artimu ir su savimi.
Susitaikyti su Dievu – reiškia ateiti pas Jį tiesoje, išpažinti savo nuodėmę, atgailauti dėl jos ir nuspręsti keistis. Susitaikinimo sakramentu gauname Jo atleidimą ir stiprybės pradėti iš naujo. Štai kodėl Mergelė Marija kiekvieną mėnesį kviečia mus į Susitaikinimo sakramentą.
Susitaikymas su kitais reiškia, kad turime žengti savo žingsnį taikos link: pripažinti savo klaidą, atsiprašyti, pasitaisyti ir būti pasirengusiam atleisti. Tačiau taika santykiuose priklauso nuo abiejų pusių. Negalime priversti kitų priimti mūsų pastangų. Laiške romiečiams šv. Paulius ragina mus gyventi taikiai su visais žmonėmis pagal savo galimybes ir padaryti, kas mums priklauso (Rom 12, 18). Norint pasiekti taiką, kartais reikia sąžiningai įvardyti problemą; taip pat galima pasakyti „ne“ arba laikytis atstumo. Tačiau nesutikimą galime išreikšti pagarbiai ir be neapykantos. Ne visada galime pasiekti abipusį susitaikymą, bet galime prašyti Dievo, kad Jis atvertų mūsų širdis atleidimui. Dievo Motina moko mus prašyti Dievo meilės dovanos tiems, kurie mus įskaudino. Ne gilintis į problemos gelmes, bet prašyti meilės dovanos savo pažeistiems santykiams.
Susitaikymas su savimi reiškia nustoti būti savo paties priešu ir leisti Dievui mylėti mus tokius, kokie esame. Dievo Motinai mūsų reikia tokių, kokie esame, ir Ji skatina mus atsiverti Dievui su pasitikėjimu ir leisti Jam mus perkeisti.
Kai Dievo Motina kalba apie ramybę, kurią Dievas nori mums suteikti, bet kurios mes netrokštame, galime savęs paklausti: ar trokštu ramybės, net jei tai reikalauja atsiprašymo, nuolaidų ar paskutinio žodžio atsisakymo? Ko šiandien turiu atsisakyti, kad įsiviešpatautų taika?
Taika pasaulyje prasideda nuo darbo dėl savo atsivertimo ir tada nuo taikos kūrimo aplink mus. Dievo Motina kviečia mus individualiai ir kolektyviai melstis. Atsakingai atsiliepkime į Jos skubų kvietimą. Ir melskimės vis karščiau – individualiai ir kolektyviai, šeimose ir maldos bendruomenėse. Prisijunkime prie nepaliaujamos maldos už taiką. www.mir.com.hr.
Malda
Marija, padėk mums atpažinti pirmuosius nerimo blyksnius savo širdyse. Išmokyk mus viską atiduoti Jėzui ir priimti Jo ramybę. Tegul mūsų rankos tampa Tavo ištiestomis meilės ir ramybės rankomis, ypač tiems, kuriuos mums sunkiausia mylėti ir kurie yra labiausiai nutolę nuo Tavo motiniškos širdies. Vienydamiesi su Tavimi maldoje, prašome taikos, karų ir neapykantos pabaigos. Tegul taika viešpatauja ir triumfuoja kiekvieno žmogaus širdyje. Amen.
Teresa Gažiova
KAIP MŪSŲ ŠIRDYS GALI PASIDARYTI PANAŠIOS Į MARIJOS ŠIRDĮ
Jei ieškosime žodžio „panašus“ reikšmės, pamatysime, kad kažkas panašus į kažką savybėmis, bruožais ar išvaizda. Todėl, jei norime, kad mūsų širdis būtų kaip Marijos, mūsų širdis turėtų perimti jos savybes, bruožus ar išvaizdą. Žvelgiant dar giliau, jei mūsų širdys nori tapti panašios į Marijos širdį, mus turėtų vesti trys motyvai: norime geriau pažinti Mariją, turime stiprų troškimą tapti panašūs į Ją ir esame pasirengę ką nors padaryti, kad tai pasiektume! Luko evangelijoje sakoma, kad „Marija saugojo visus šiuos dalykus, apmąstydama juos savo širdyje“. Šis branginimas ir apmąstymas reiškia, kad Ji palygino tai, ką Jėzus pasakė, su tuo, ką jau žinojo iš Raštų.
Turėtume pažvelgti į Mariją ir savo asmeninę patirtį ir palyginti šiuos du dalykus, nes Marija būtent tai ir padarė, kai žvelgė į Jėzų.
Mes nedaug žinome apie Marijos gyvenimą, bet žinome, kad Ji užsidarydavo tyloje, bet Jos užsidarymas nebuvo nebuvimas. Ji žinojo, kaip įsikišti, kai reikėjo, ir tada pasitraukti, kaip Ji padarė Kanoje. Pirmiausia Ji pasakė Jėzui: „Jie neturi vyno“, tada pasakė tarnams, ką daryti, o tada pasitraukė. Ji pamatė, kad yra problema, ir norėdama išsaugoti gerą tos šeimos vardą, reagavo kaip draugė ar motina. Marija pasitraukė tyloje, bet buvo kartu. Jos elgesys rodo, kad tyla nereiškia, jog esame užsidarę nuo kitų. Tyla gali reikšti, kad esame dar labiau šalia, sąmoningesni, jautresni situacijai.
Daugelį žmonių pažįstame paviršutiniškai. Giliau juos pažinsime tik tada, kai pažinsime juos iš vidaus. Štai kodėl turime pažinti Mariją iš vidaus. Neturime tikslių duomenų ar išorinių detalių apie tai, kaip Ji elgėsi. Evangelijų rašytojai nesijaudina dėl tikslių duomenų ar išorinių detalių. Kai skaitome, ką Marija sakė Evangelijose, matome, kad išoriniai elementai nėra tokie svarbūs. Evangelijos žvelgia į Jos vidinę būseną. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje nežinome, kuriuo paros metu tai įvyko ar kokie buvo kambario matmenys, bet žinome, kaip vyko Marijos pokalbis su angelu. Angelas ateina, Marija šiek tiek išsigąsta, bet galiausiai sako: „Tebūnie man pagal tavo žodį.“ Evangelijose matome, kad Marija mąstė ir mąstė. Ji kalbėjo, klausinėjo ir klausėsi. Ji turėjo savo baimių, bet buvo tikėjimo moteris, moteris, kuri tikėjo, kad Dievas yra visagalis, ir todėl pasakė: „Tebūnie man pagal tavo žodį.“ Marija taip pat buvo drąsi. Ją netgi galėjo užmėtyti akmenimis už neteisėtą nėštumą.
Ji pasakė „taip“, nors žinojo, kas nutiks. Tai tikrai drąsu! Ji pagalvojo: kadangi tikiu, eisiu ir rizikuosiu. Pradžios knygoje, protoevangelijoje, Marija skelbiama kaip Moteris, kuri nugalės blogį su savo palikuonimis. Toje protoevangelijoje pirmą kartą nuo Adomo ir Ievos nuopuolio skelbiamas Marijos atėjimas. Ji bus moteris, kuri nugalės blogį. Norime sekti ta vidine programa.
Marija buvo labai stipri moteris. Tai akivaizdu iš to, ko Ji prašo iš mūsų Medžiugorjės pranešimuose. Vieną lietingą naktį Dievo Motina pakvietė vizionierių Ivaną ir jo maldos grupę kopti į Križevaco kalną. Paklausiau, kodėl Dievo Motina prašo kažko panašaus tokiu šaltu oru. Ivanas atsakė: „Kai kas nors tave myli, jis turi drąsos ko nors iš tavęs paprašyti.“
Marija yra drąsi, nes šiais laikais Ji išdrįsta prašyti mūsų pasninkauti dvi dienas per savaitę. Kas kitas išdrįstų prašyti kažko panašaus? Net jei niekas nepasninkauja, Ji vis tiek prašo. Tokią drąsą maitina meilė ir nuolankumas. Drąsa gali tapti labai destruktyvi, jei jos nemaitina meilė ir nuolankumas. Ji gali sunaikinti mus ir visus kitus. Didžiausias drąsos aktas yra atleidimas. Reikia drąsos pasakyti „prašau, atleisk man“ arba „Aš tau atleidžiu“. Marija moko mus atleisti. Po kryžiumi Ji tapo tų pačių žmonių, kurie iš tikrųjų nukryžiavo Jos Sūnų, motina. Jėzus tarė: „Štai tavo motina!“ Jis turėjo omenyje ne tik Joną, bet ir visą žmoniją, kuri tokiu būdu įgyja motiną.
Marija mums pasako kai ką svarbaus. Jie klausia, kodėl Ji tokia graži. Ji atsako: „Nes aš myliu.“ Ir per tai mes galime tapti panašūs į ją. Mes privalome mylėti. Jei norime tapti panašūs į Mariją, kito kelio nėra. Viename pranešime Dievo Motina sako: „Prašykite Dievo, kad ateitų jums į pagalbą, bet ne pagal jūsų troškimus, o pagal Jo meilę.“
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Garbė Jėzui Kristui!
Noriu pasidalinti su jumis tuo, ką patyriau Medžiugorjėje – Mladifesto festivalyje ir po jo.
Mano piligriminė kelionė į Medžiugorję įvyko netikėtai. Visiškai neturėjau pinigų – nė cento. Nežinojau, kaip vyksiu: viską reikėjo suorganizuoti tiesiogine prasme per mėnesį, o sutaupyti reikiamas lėšas, jau nekalbant apie lėktuvo bilieto pirkimą – visa tai atrodė neįmanoma.
Mano parapijos kunigas, kuris taip pat yra mano dvasinis tėvas, pasiūlė man leistis į piligriminę kelionę į Medžiugorję. Jis papasakojo apie šią nuostabią vietą, kur žmonės keičiasi ir atranda savo pašaukimą. Aš nuoširdžiai juo patikėjau, nors ir su tam tikromis abejonėmis. Ir tada jis pakvietė mane vykti kartu. Iškart pagalvojau: neturiu tam pinigų, neturėsiu laiko taupyti. Tačiau ši mintis įkvėpė mus abu. Nusprendėme sutaupyti ir nusipirkti lėktuvo bilietus.
Buvo dar viena kliūtis – neturėjau paso. Jį gavome beveik paskutinę minutę. Visą mėnesį dirbau ir bandžiau taupyti pinigų, bet net kelionei neturėjau pakankamai pinigų. Ir tada mano kunigas stebuklingai tarė: „Viskas paruošta, važiuokime. Turime pinigų.“ Pagalvojau: tai stebuklas. Jei Dievo Motina mus šaukia, Ji padės mums Ją surasti. Nusipirkome lėktuvo bilietus, o pasą gavau maždaug tris dienas prieš išvykimą, tad išvykome.
Pirmoji diena keliaujant į Medžiugorję buvo nuostabi. Nuskridome į Mostarą, kur buvo neįtikėtinai karšta, bet labai gražu, o tada Dievo Motina atsiuntė mums taksi ir džiaugsmingai atvykome į Medžiugorję. Mus šiltai pasitiko „Marijos šviesos“ bendruomenė.
Netrukus prasidėjo Jaunimo festivalis. Aš atstovavau savo šaliai ir viskas klostėsi gerai. Šventosios Mišios buvo nepaprastai gražios. Tačiau būtent Medžiugorjėje prasidėjo mano dvasinė krizė: nenorėjau melstis, nenorėjau eiti į šventąsias Mišias. O po Šventosios Komunijos šios krizės nurimo. Man tai buvo didelis stebuklas – priėmiau Eucharistiją ir pajutau Dievo meilę. Sutikau daug gerų žmonių, kuriuos Dievas man siuntė. Jaunimo festivalis buvo labai intensyvus. Ir iš tikrųjų nieko neįprasto neįvyko – išskyrus nuostabias šventąsias Mišias ir tai, kad mano krizė visada baigdavosi iškart po Šventosios Komunijos.
O tada atėjo paskutinė diena – finalinė. Po Šventųjų Mišių ir adoracijos vėl turėjau atstovauti savo šaliai. Kai prasidėjo adoracija, pasimeldžiau ant kelių, o tada atsistojau. Po kurio laiko pajutau didžiulį norą vėl atsiklaupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir melstis. Parpuoliau ant kelių – ir tą akimirką Švenčiausiajame Sakramente pamačiau patį Jėzų. Mačiau Jį ne akimis, o siela ir širdimi. Nustojau pastebėti aplinkinius – mačiau tik Eucharistiją. Niekas negalėjo atitraukti nuo Jos mano akių. Ir tada išgirdau balsą – tarsi šalia manęs kalbėtų žmogus. Tačiau tai nebuvo paprastas balsas, o balsas, kupinas gerumo ir meilės. Ir šis balsas man tarė: „Tu kentėsi. Atnešk šią kančią Man.“ Tada Jėzus tarė: „Visos šios vėliavos, surinktos vienoje vietoje, yra Mano Širdis. Ir kai kas nors nesutaria ar ginčijasi, tai drasko Mano Širdį į mažus gabalėlius, ir Aš dėl to verkiu. Daug žmonių miršta – ir visa tai dėl meilės stokos. Bet tu turi tiek daug šios meilės. Ir tavo misija yra dalytis šia meile su kiekvienu, kurį sutinki, ir tokiu būdu tu dalinsies Manimi.“
Jėzus pasakė, kad meilė nugalės blogį ir kad kiekvienas žmogus turi tapti meilės ir taikos įrankiu. Kiekvienas žmogus yra pašauktas tam. Adoracijos pabaigoje pajutau siaubingą skausmą krūtinėje, ir Jėzus leido man suprasti, kad Jis pašalino visą blogį iš mano širdies, kad galėčiau dalytis meile su visais. Tačiau net ir po Jaunimo festivalio mano kelias nebuvo lengvas. Grįžęs namo, patyriau sunkią dvasinę krizę – ji mane lydėjo visą mėnesį. Buvo sunku; jaučiausi tuščias ir norėjau pasiduoti. Tačiau būtent tai, ką patyriau Medžiugorjėje, padėjo man išgyventi šį laikotarpį. Nuolat grįždavau prie to balso, prie tos meilės, prie tų žodžių: „Atnešk man šią kančią.“ Ir krizė baigėsi. Dievas manęs neapleido – Jis vedė mane per ją.
Mieli broliai ir seserys, melskime už taiką visame pasaulyje. Juk kiekvienas nusikaltimas yra žaizda, kurią padarome pačiam Kristui.
(Danielius, Rusija)
