GRĮŽKITE PAS DIEVĄ
2026 m. rugpjūčio 25 d. DIEVO MOTINOS PRANEŠIMAS
„Brangūs vaikai, šiandien jus kviečiu: grįžkite pas Dievą, grįžkite prie maldos, kad taptumėte ramybės nešėjais. Melskitės, vaikeliai, už taiką, kuriai gresia pavojus, ir leiskite maldai iš naujo lietis iš jūsų širdžių ir iš jūsų šeimų, kad džiaugsmingai jaustumėte Jėzaus balsą savo širdyse: ramybė tebūnie su jumis! Būkite, vaikeliai, ramybės ir maldos nešėjai už visus, kurie nesimeldžia. Esu su jumis ir meldžiuosi už jus savo sūnaus Jėzaus akivaizdoje. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“ (Bažnyčiai pritariant)
Liepos mėnesio pranešime Dievo Motina kalba apie dvasinę būseną, kurioje atsiduria daugelis širdžių. Tamsa ir nerimas apėmė daugelį sielų, tačiau Dievo Motina nenustoja šaukti tų, kurie yra atviri Jos motiniškiems kvietimams. Dievo Motina žino, kad Dievas taria paskutinį žodį, tačiau reikia rankų ir širdžių, atvirų Dievui, kad Jis galėtų veikti širdyse ir gyvenimuose žmonių, kurie yra toli nuo šviesos ir ramybės šaltinio.
Šiame pranešime, kaip ir daugelyje kitų, Dievo Motina kviečia mus grįžti pas Dievą. Savo motiniška širdimi Ji aiškiai mato mūsų dvasinę būseną ir situaciją, kurioje atsidūrėme. Motina Marija mums šiandien yra kaip daugybė pranašų, kuriuos Dievas siuntė savo išrinktajai tautai, kai ji nuklydo nuo Jo. Ir pranašai kvietė savo tautą grįžti pas Dievą.
Ir pranašas Joelis sako žmonėms: „Bet dabar, – sako Viešpats, – grįžkite pas mane visa širdimi pasninkaudami, verkdami ir gedėdami! Perplėškite savo širdis, o ne drabužius! Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti.“ (Jl 2,12–13).
Kai pasitikime ir pasikliaujame tuo, kas negali suteikti mums saugumo, tada pražūtis neišvengiama, o tokio gyvenimo būdo vaisiai yra neramumas, nerimas ir kančia.
Pranašas Jeremijas taip pat perspėja savo žmones: „Jei nepasitikėsite manimi, neišsilaikysite“ (Jer7,23). Jėzus mums pažadėjo, kad viskas, ir dangus, ir žemė, praeis, bet Jo žodis išliks amžinai. Pasitikėjimas ir rėmimasis Jo žodžiu suteikia mums jėgų ištverti visus gyvenimo išbandymus ir vargus. Dažnai galime girdėti žmones sakant: „Nežinau, iš kur gavau jėgų tai padaryti, tai ištverti ir išgyventi.“ Tai yra Dievo stiprybė, Velykų stiprybė, stiprybė, kuri kyla iš pasikliovimo ir pasitikėjimo Dievu.
Nėra žmogaus, kurio neslėgtų nešamas kryžius. Niekas nenori kryžiaus, mūsų prigimtis priešinasi kryžiui ir kančiai. Pirmas dalykas, kurį darome gavę kryžių, yra tai, ką darė Jėzaus mokiniai, kai Jėzus buvo nukryžiuotas: visi pabėgo. Visi pabėgo.
Mergelė Marija moko mus nebėgti nuo kryžiaus, pasilikti kryžiaus papėdėje, ant kojų, atsiduoti maldai.
Tik taip galėsime patirti Jėzaus žodžių, kuriuos Jis, kaip Prisikėlęs, pasakė savo išsigandusiems apaštalams, galią: „Ramybė jums!“
Sunkiausiomis akimirkomis, kai mokiniai yra beviltiški ir pasimetę, Marija juos surenka Paskutinės vakarienės kambaryje. Jie buvo vieningi ir tvirti maldoje su Marija, Jėzaus Motina. Ji vienija apaštalus, ir maldoje jie laukia Šventosios Dvasios galios, kuri viską perkeis ir padarys naują.
Nėra idealių žmonių, šeimų, santuokų ir bendruomenių. Yra realūs žmonės su savo trūkumais, nuodėmėmis ir naštomis, bet taip pat ir su savo gautomis dovanomis. Mokykimės iš Marijos vienytis, burtis ir drąsintis maldoje, kad pirmiausia patirtume Jėzaus ramybės galią savo širdyse, o vėliau ją skleistume ten, kur Viešpats mus skyrė gyventi ir augti.
Malda
Mergele Marija, Taikos Karaliene, dėkoju Tau, kad niekada nepaliauji šaukti ir burti savo vaikus visame pasaulyje į maldos bendruomenę. Tu tai padarei, kaip Bažnyčios Motina, Bažnyčios pradžioje, surinkdama apaštalus maldai. Dėkoju Tau už visas malones, kurias Viešpats mums suteikė per Tave, ir už visas širdis, kurios atsivėrė Tavo kvietimams, taip pat už tas, kurios dar atsivers ir seks Tavo mums rodomu keliu pas Dievą. Ypatingu būdu meldžiamės už taiką žmonių širdyse, šeimose ir tautose. Tegul Dievo palaiminimas ir ramybė būna išlieta ant visų širdžių, kupinų karo ir neapykantos. Tegul per mūsų maldas įvyksta ramybės stebuklas, kurio Dievas nori ir trokšta suteikti visiems, kurie atkakliai meldžiasi ir ieško. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Būkite ramybės nešėjai
Koks didelis džiaugsmas apėmė Jėzaus mokinius, kai po Jo mirties išgirdo sveikinimą: „Ramybė jums!“. Jų padėtis tuo metu išoriškai nepasikeitė. Roma išliko galinga, jų baimės neišnyko, jų problemos išliko. Tačiau jų širdys pasikeitė, nes Jėzus išsklaidė jų baimę ir nerimą.
Jo žodis atneša ramybę. Po Jėzaus žodžio nurimsta šėlstanti jūra ir nutildomos blogio jėgos. Jėzaus balsas taip pat yra kvietimas pakeisti savo gyvenimą ir sekti Juo. Jo balsas viską pakeičia ir daro stebuklus.
Marija primena mums, kad šis Jėzaus žodis veiksmingas ir šiandien, ir mes galime jį išgirsti maldoje. Jis siunčia Ją būti su mumis, kaip Ji buvo su mokiniais jų baimės ir nerimo metu. Ji padėjo jiems išlikti vieningiems, išlikti maldoje ir neprarasti vilties.
Šiais sunkiais laikais, kai Ji kalba apie kryžkelėje atsidūrusią žmoniją ir grėsmingą pasaulį, Jos balsas aidi iš Medžiugorjės: „Grįžkite pas Dievą, prie Dievo įsakymų, kad jums būtų gerai žemėje ir išeitumėte iš krizės, kurioje atsidūrėte, nes neklausote Dievo, kuris jus myli, trokšta jus išgelbėti ir vesti į naują gyvenimą“ (2022 m. kovo 25 d.).
Marija mus moko, kad ramybė prasideda širdyje, kuri maldoje artinasi prie Dievo. Ramybė šeimoje ir pasaulyje prasideda mano paties širdyje. Mes negalime atnešti ramybės, jei patys jos neturime. Širdies ramybė randama sujungiant savo kančią su Jėzaus kančia. Šventieji yra mums liudytojai, kad galime atnešti Jėzaus ramybę net tada, kai aplink mus viešpatauja didžiulis neramumas, kai siaučia neapykanta ir karas.
Šventasis Maksimilijonas Kolbė Aušvice liudijo, kad net pragaro, smurto, neapykantos ir mirties akivaizdoje įmanoma išlaikyti ramybę širdyje. Kai kalinys artėjo prie mirties, maldavo savo gyvybės dėl žmonos ir vaikų, Maksimilijonas Kolbė žengė į priekį ir pasakė, kad eis vietoj jo. Kolbė negalėjo pakeisti Aušvico. Jis negalėjo sustabdyti karo. Jis negalėjo pašalinti jį supančio smurto, bet jis galėjo nuspręsti, kas bus jo širdyje. Jo širdis priklausė Jėzui. Kur buvo neapykanta, jis atnešė meilę. Kur buvo baimė, jis atnešė pasitikėjimą. Kur buvo mirtis, jis liudijo gyvenimą. Jo istorija skatina mus, kad ir mes galime būti ramybės nešėjai ten, kur gyvename. Šventoji Motina Teresė gyveno tarp sergančių, apleistų ir gatvėse mirštančių žmonių. Kiekvieną dieną ji susidurdavo su didelėmis kančiomis. Ji negalėjo išspręsti visų pasaulio poreikių. Tačiau kiekvienas jos aplankytas žmogus galėjo jausti, kad jis nėra vienas, kad kažkas jį myli. Jos ramybė neatsirado iš lengvo gyvenimo. Tai kilo iš maldos ir suvokimo, kad Jėzus buvo žmoguje, kuriam ji tarnauja.
Taikos Karalienė labai konkrečiais moko mus, kaip atnešti ramybę. Ramybės nešėjas yra tas, kuris atsakingai stengiasi atversti savo širdį. Jis stengiasi gyventi pagal Jos pagrindinius pranešimų punktus: malda, kasdienis Dievo žodžio apmąstymas, pasninkas, dažna šventoji išpažintis, Eucharistijos priėmimas ir gerų darbų atlikimas. Naujais mokslo metais taip pat užsibrėžkime namų darbų užduotį: mums nereikia spręsti visų pasaulio problemų, bet galime atnešti ramybę vienam sutiktam žmogui. Pradėkime namuose, savo šeimose ir bendruomenėse.
Kiekvieną dieną galime kam nors atleisti, išklausyti, padrąsinti liūdintį žmogų. Kiekvieną dieną, užuot ginčijęsi, galime pasirinkti ramybę ir už ką nors melstis.
Malda
Dėkojame Tau, Dangiškoji Motina, kad vedi mus pas Dievą ir prie maldos. Padėk mums sugrįžti pas Jį, ypač šiuo pagundų, baimės ir nerimo metu. Dėkojame Tau už rožinį, kurį duodi mums kaip brangią priemonę ir pažadą, kad per jį galime siekti brangios ramybės dovanos. Padėk mums atnaujinti bendrą maldą savo šeimose, kurti maldos bendruomenes ir nenuilstamai pasilikti su Tavimi maldoje, kol mūsų širdyse, mūsų šeimose ir visame pasaulyje įsiviešpataus ramybė. Ypač patikime Tau savo brolius ir seseris visame pasaulyje, kurie nesimeldžia ir dar nepažįsta Jėzaus. Prašyk malonės jiems, kad ir jie galėtų pajusti Jo balsą ir išgirsti Jo sveikinimą: „Ramybė jums!“ Amen.
Teresa Gažiova
Šv. Pranciškaus bazilikoje Sienoje, taip pat Italijoje, saugomas nuolatinis Eucharistijos stebuklas. Tai stebuklingai išsaugotos 223 mažos ostijos, kurios buvo pašventintos 1730 m. rugpjūčio 14 d. Šv. Pranciškaus bazilikoje. Ostijos buvo išsaugotos, nors pagal visus fizikos, chemijos ir biologijos dėsnius turėjo žūti. Tą pačią naktį, kai buvo pašventintos, jos buvo pavogtos dėl sidabrinės taurės, kurioje buvo laikomos. Nepaisant visų tuometinių Sienos bažnytinės ir civilinės valdžios pastangų, pašventintos ostijos buvo rastos tik rugpjūčio 17 d. rytą ir visiškai atsitiktinai netoli Šv. Marijos bažnyčios Provenzano mieste, nes vagys, įvykdę šventvagystę, jas buvo paslėpę bažnyčios aukų skrynelėje. Jos buvo pagarbiai paimtos iš tos skrynelės, nuvalytos dėl dulkių ir sąlyčio su pinigais, ir pamaldžiai bei atsargiai, su derama pagarba visų piliečių iškilmingoje procesijoje su giesmėmis ir maldomis grąžintos į Šv. Pranciškaus baziliką. Prasidėjo pamaldumo atnaujinimas su giliomis tikėjimo ir vilties išraiškomis, kurias atliko ne tik miestiečiai, bet ir daugelis aplinkinių gyventojų. Dėl higienos priežasčių konventualai paliko tas ostijas ir niekam jų nedalino per komuniją.
Laikas bėgo, o ant ostijų nebuvo pastebėta jokių pokyčių ženklų, nors tai būtų buvę natūralu. Taigi šis išniekinimo įvykis tapo Dievo malone, daugeliui eucharistinio tikėjimo šaltiniu ir įrodymu, kad Kristus yra tikras Eucharistijoje.
Kelis kartus ostijos buvo moksliškai tiriamos, pasitelkiant visas įmanomas technines priemones. Jos netgi buvo veikiamos aplinkybių, dėl kurių turėjo pasikeisti, tačiau pasikeitimas neįvyko. Mokslas visada turi tuos pačius duomenis: šventosios ostijos vis dar šviežios, nepažeistos, medžiagiškai nesugedusios, chemiškai grynos ir neturi jokių gedimo požymių. Jos yra susižavėjimo, nuostabos ir pagarbos objektas. Jų pažiūrėti atvyksta pavienės grupės ir rengiamos piligriminės kelionės. Tarp piligrimų buvo ir Šventasis Tėvas, popiežius Jonas Paulius II, 1980 m. rugsėjo 14 d. lankęsis Sienoje. Išklausęs liudijimų apie ostijų istoriją, jis giliai sujaudintas sušuko: JIS ČIA!
Nuolatinis Eucharistijos stebuklas iš Sienos, kuriam sustojo laikas, suteikia kiekvienam – pradedant skeptiškiausiais – galimybę savo akimis pamatyti ir savo rankomis paliesti didįjį stebuklą žemėje, prieš kurį lenkėsi net mokslas. Tegul šis stebuklas, kuris gyvuoja, pažadina šventoje krikščioniškoje širdyje gyvą troškimą duonos, nužengusios iš dangaus, ir tegul atgaivina pamaldžią meilę Tam, kuris tapo mūsų palydovu ir globėju iki laikų pabaigos ir kuris numalšina alkį ir troškulį, siūlo gyvenimą ir išganymą.
Visada gyva duona (Šv. Augustino meditacija)
Ar girdėjote žodžius, kuriais jus šaukia Viešpats? Kas šaukia? Kas yra šaukiamas? Kokia puota ruošiama? Šeimininkas šaukia savo tarnus ir paruošia jiems savo kūną maistui. Kas išdrįstų valgyti savo Šeimininką? Ir Jis tarė: Kas mane valgys, gyvens dėl manęs. Valgyti Kristų reiškia valgyti gyvenimą.
Jis nebuvo atiduotas mirčiai, kad būtų suvalgytas, bet kad suteiktų gyvybę mirusiesiems. Kai Jis yra suvalgomas, Jis atiduoda savo stiprybę nieko neprarasdamas. Mano broliai, nedvejokime valgyti šios duonos: nėra jokio pavojaus, kad ji išnyks ar nebebus. Valgykime Kristų: suvalgytas Jis gyvena, atiduotas mirčiai, Jis prisikelia.
Kai Jį valgome, mes Jo nesulaužome į gabalus. Tai yra paslaptis, ir tikintieji žino, kaip priimamas Kristaus kūnas: kiekvienas gauna dalį, ir visos dalys turi tą pačią malonę. Kristus valgomas duonos gabalėliais, ir Jis visada yra vienas ir vientisas. Jis maitina mus Eucharistijoje, bet lieka vienas ir pilnas danguje ir jūsų širdyje. Jis buvo susivienijęs su Tėvu, kai nužengė į Mergelės Marijos prieglobstį: Jis pripildė jos prieglobstį, neapleisdamas Tėvo. Jis įsikūnijo, kad būtų valgomas žmonių, ir pasiliko su Tėvu, kad maitintų angelus.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Marija nori tave atvesti į dangų
Garbė Jėzui Kristui!
Leiskite man pasidalinti su jumis savo liudijimu apie kelias malones, kurias gavau per Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimą.
Jau daugiau nei 40 metų žmonės iš viso pasaulio atvyksta į mažą kalnuotą Medžiugorjės kraštą. Jie ieško pagalbos, paguodos, paramos ir didžiausios bei galingiausios Moters, Karalienės, o svarbiausia, Motinos – pačios Dievo Motinos – užtarimo. Mano liudijimas skirtas tiems, kurie norėtų čia atvykti, bet dėl įvairių priežasčių negali, taip pat tiems, kurie leidžiasi į piligriminę kelionę, bet kelionė, įvairios aplinkybės, nuovargis ir kiti veiksniai atitraukia juos nuo svarbiausio dalyko – atverti savo širdis Jėzui ir Marijai.
Viskas, kas išties nuostabu, dažniausiai yra paprasta. Laiškų rašymas Švenčiausiajai Mergelei Marijai yra vienas iš šių unikalių Medžugorjės reiškinių. Kiekvienas – nuo vaiko iki seno žmogaus – gali išlieti popieriuje viską, kas užpildo jo širdį. Tai vienas iš būdų kalbėtis su Dievu, išreikšti Jam savo atsidavimą, patikėti Jam savo artimuosius, atiduoti Jam savo širdį, sielą, kūną, gyvenimą ir mirtį.
Ir Dangus niekada netyli. Jis atsako nesuskaičiuojamomis malonėmis ir gausiais palaiminimais. Pasidalinsiu keliais ryškiausiais pavyzdžiais iš pastarųjų trejų metų. Visi vardai bus pakeisti.
Marta susirgo vėžiu. Baigus visą gydymo kursą, gydytojai pasakė, kad jai liko gyventi daugiausiai mėnesį – galbūt vos kelias dienas ar savaites. Būtent tuo metu planavome išvykti į Medžiugorję. Kai sužinojau apie jos situaciją, pasiūliau jai parašyti laišką Mergelei Marijai. Ji taip ir padarė. Po kelių mėnesių, kai jau laukė mirties, ji pati kreipėsi į gydytojus, svarstydama, kada ateis „jos laikas“. Tačiau pakartotinis tyrimas parodė, kad vėžys išnyko ir ji visiškai sveika.
Panaši situacija buvo ir Jekaterinai. Jos būklė buvo labai sunki, o auglys pilve buvo maždaug A4 formato popieriaus lapo dydžio. Jos giminaitė Olga prašė Marijos tik Jekaterinos išgydymo. Ji ilgai dvejojo, ar parašyti laišką, bet galiausiai pavyko tai padaryti paskutinę dieną prieš mūsų piligriminės grupės išvykimą. Kai grįžau iš piligriminės kelionės, Olga nekantriai laukė manęs prie mano kabineto durų, akyse – džiaugsmo ašaros. Vos prieš kelias dienas Jekaterina pasitikrino sveikatą ir buvo nustatyta, kad vėžys visiškai išnyko. Įsivaizduokite – praėjus vos kelioms dienoms po laiško parašymo.
Susituokusi pora daugelį metų negalėjo susilaukti vaikų. Pavadinkime juos Tarasu ir Irina. Tarasas buvo nusistatęs prieš Bažnyčią. Vien religijos paminėjimas jį iš karto suerzindavo. Kai pasiūlėme jo žmonai laišku paprašyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos vaiko, jis labai supyko ir griežtai apie tai kalbėjo. Nepaisant to, Irina slapta perdavė laišką.
Po metų jie džiaugsmingai laukė pirmagimio gimimo. Taraso širdyje įvyko gilus pokytis. Jie pradėjo kartu lankyti šventąsias Mišias, pajuto Susitaikinimo sakramento poreikį ir atpažino Medžiugorjės galią bei Dievo Motinos malonę. Šiandien, kai švelniai siūlau jiems parašyti laišką, su džiaugsmu ir pasitikėjimu girdžiu noriai tariamą „taip“ tiesiai iš Taraso. Mūsų Dangiškoji Motina ne tik išmeldė jiems vaiką, bet ir perkeitė jų širdis, įžiebė troškimą pažinti Jėzų ir išvedė juos iš tamsos, kurioje jie anksčiau gyveno.
Daugelis bijo, kad kas nors perskaitys jų laiškus. Tai netiesa. Niekas jų neatplėšia, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Galite būti ramūs. Kalba, kuria rašote, nesvarbi. Svarbu tik tai, kad tai būtų nuoširdus pokalbis. Nebijokite klausti, prašyti, dėkoti ar reikšti savo neigiamų emocijų apie įvairias situacijas ar žmones. Patikėkite Jai savo žmogiškai neišsprendžiamas problemas. Nebijokite Jos „trukdyti“. Ji nuostabi. Ji visada turi laiko tik jums; Ji atidžiai išklausys visą jūsų gyvenimo istoriją ir padės jums visais klausimais – nuo mažiausių sprendimų, pavyzdžiui, ar laikytis dietos, iki svarbiausių, pavyzdžiui, ar atlikti operaciją, ar tuoktis su konkrečiu vyru. Jūs jai brangūs, nes Jos Sūnus paaukojo savo gyvybę už jus. Jai svarbu, kad Jos Sūnaus kančia ir mirtis už jus nebuvo veltui.
Atminkite: Marija nori jus nuvesti į dangų. Ji ne tik nori jums jį parodyti, aprašyti ar pasiūlyti. Ji nori paimti jus už rankos ir nuvesti į gražius namus, kuriuos jums jau paruošė Jos Sūnus. Neatmeskite šio pasiūlymo. Sakykite Marijai „taip“, kaip Ji pasakė „taip“ arkangelui Gabrieliui. Tik jūsų laisva valia gali Jai tai leisti. Juk niekas nėra verčiamas patekti į dangų.
Galina, Ukraina
