BŪKITE MANO RAMYBĖS IR MALDOS RANKOS
2025 m. kovo 25 d. pranešimas
„Brangūs vaikai! Šiuo malonės metu, kai esate pakviesti atsivertimui, drąsinu jus, vaikeliai, aukokite man savo maldas, kančias ir ašaras už širdžių, kurios yra toli nuo mano Sūnaus Jėzaus širdies, atsivertimą. Melskitės su manimi, vaikeliai, nes be Dievo jūs neturite ateities ar amžinojo gyvenimo. Aš myliu jus, bet negaliu jums padėti be jūsų. Taigi, sakykite Dievui taip. Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą. “ (Su Bažnyčios sutikimu)
Sausio mėnesio pranešime Dievo Motina kvietė mus atsiversti, kaip ir šiame pranešime, kurį Ji siunčia tuo metu, kai ruošiamės didžiausiai šventei – Jėzaus Prisikėlimui. 1996 m. vasario 25 d. pranešime Ji mums sakė: „Brangūs vaikai! Šiandien kviečiu jus atsiversti. Tai yra pati svarbiausia žinia, kurią Aš kada nors čia perdaviau“.
Pirmieji Jėzaus žodžiai, anot Morkaus Evangelijos, buvo: „Laikas atėjo, ir Dievo karalystė arti: atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. (Mk 1,15)
Kvietimas atsiversti yra Dievo kvietimas į džiaugsmą ir laisvę. Džiaugsmą ir laisvę mums gali suteikti tik Jėzus Kristus, kuris atėjo ne tam, kad iš mūsų ką nors atimtų, o kad praturtintų mus Savimi. Šventoji Motina Teresė sakė: „Kodėl mes liūdime? Nes esame pilni savęs. Štai kodėl Dievas negali pripildyti mūsų Savo džiaugsmo. Kaip gi galime ištuštėti? Paveskite save Dievui, Jis žino, kaip tai padaryti“.
Tik tada, kai esame pripildyti Dievo, galime džiaugtis ir džiuginti kitus, nes Dievas yra džiaugsmas. Tik atsivertusi širdis yra laisva ir pasirengusi nesavanaudiškai meilei, džiaugsmui ir Dievo ramybei.
Mergelė Marija ne kartą ragina įsiklausyti į gamtą ir gyventi harmonijoje su ja bei laiku, kuriame esame. Pavasaris – pabudimo ir naujo gyvenimo metas. O gamta yra Dievo kūrinys, per kurį Dievas nori mums kalbėti. Savo pamoksluose Jėzus dažnai naudojo gamtos ir kasdienybės vaizdinius ir istorijas. Žmogus ir gamta yra unikaliai ir neatsiejamai susiję. Gamtoje Dievo Žodis yra apčiuopiamas. Viskas atsirado, nes Dievas pasakė: "Tebūnie!"
Gamta yra Dievo dirbtuvė, ir būtent ten Dievą galima lengviausiai atpažinti. Gamtoje yra Jo kūrinai, ir viskas kalba apie Jį. Iš gamtos semiamės įkvėpimo, žinių, atradimų, paguodos ir drąsos tęsti savo kelią. Pasivaikščiojimo metu žmogus nurimsta, sumažėja emocijų, jo vaizduotė prisipildo naujų vaizdų ir spalvų, akys mato gamtos grožį, ausys girdi aplinkui naujus paslaptingus balsus, visa jo esybė jaučiasi savo tikroje aplinkoje. Gamta buvo sukurta žmogui, o jis buvo sukurtas saugoti, formuoti ir mylėti gamtą. Žmogus negali išgyventi už gamtos ribų.
Gyvename laikais, kai daugelis žmonių daugiau laiko praleidžia virtualiame pasaulyje nei gamtoje ir taip nutolsta nuo savęs, nuo kitų, o galiausiai ir nuo Dievo.
Klausykimės širdimi ir rimtai priimkime Mergelės Marijos žodžius, kad išgirstume savo širdis, kurios ieško ir kurioms reikia mūsų laukiančio Dievo.
Malda
Mergele Marija, nuolanki Viešpaties tarnaite, Tu buvai dėmesinga Dievo kvietimams ir raginimams. Per Apreiškimą atpažinai Dievo kvietimą ir atsiliepei į jį visa širdimi ir gyvenimu. Tu atnaujindavai savo pirmąjį „Taip“ visomis akimirkomis, kai ne iš karto rasdavai atsakymą, bet visus įvykius nešiojai savo širdyje ir galvojai apie juos. Išmelsk mums malonę, kad būtume dėmesingi Dievo raginimams ir Šventosios Dvasios įkvėpimams, ir šiandien drąsinantiems ir kviečiantiems atsiversti naujam gyvenimui, t.y. Dievo teikiamam džiaugsmui. Nenustok, Motina Marija, užtarti mus Savo Sūnaus akivaizdoje, kad mes būtume Tavo ištiestos rankos šiam pasauliui, žūvančiam be Dievo. Tegul mūsų rankos būna sujungtos su Tavo motiniškomis rankomis, kurias Tu, kaip Mozė, melsdamasi už mus keli į dangų. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Būkite meile
Kaip ir Jėzus, Taikos Karalienė mus moko palyginimais apie gamtą. Artėja pavasaris, tai nauja gyvybė, viltis. Gamta paklūsta Kūrėjui ir yra tyli Jo meilės liudininkė. Pavasaris paklusniai ateina po žiemos, sėklos sudygsta, auga, o tada laiku duoda vaisių. Viskas vyksta tobula tvarka. „Dangūs skelbia Dievo šlovę, o dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą (Ps 19,2).
Gamtos apsuptyje galime susitikti su Kūrėju. Marija mums sako: „Eikite į gamtą ir žiūrėkite, kaip ji bunda, ir tai padės jums atverti savo širdis Dievo Kūrėjo meilei“ (1993 04 25). „Šį pavasarį, kai visa gamta bunda ir jūsų širdys trokšta pokyčių, džiaukitės su Manimi“ (2002 04 25).
Mes taip pat pabundame, kai pasitikėdami, kaip ir gamta, ir melsdamiesi atsiduodame Dievo saulei, atgaila ir pasninku apvalome savo širdis ir kasdien tyloje priimame Dievo žodį. Taip rašo apaštalas Jokūbas: „Todėl, atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas”. (Jok 1,21)
Gamta gali paskatinti mus paklusti Dievo įstatymams. Dievas įdėjo Savo įstatymus ir į mus. Jei jiems paklusime, būsime visiškoje harmonijoje, kaip gamta. Neramumai, chaosas ir karai kyla, kai tolstame nuo Dievo.
Marija ragina mus melstis ir mylėti Dievą labiau už viską savo gyvenime. Šie Jos žodžiai atkartoja Jėzaus Kristaus atsakymą fariziejams, kai jie klausė, kuris įsakymas yra didžiausias. Mk 12, 29–30 “Jėzus jam atsakė: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 29–30) ir dar: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Jėzus, Marija ir šventieji visa širdimi ieškojo Dievo ir mylėjo savo artimus. „Mano vaikai, jūs irgi galite būti šventi, tai priklauso nuo jūsų. Šventieji yra tie, kurie be galo myli savo Dangiškąjį Tėvą. Jie myli Jį labiau už viską. Todėl, Mano vaikai, visada stenkitės tapti geresni. Jei stengiesi būti geras, gali tapti šventas, net jei apie save taip negalvoji“ (2017-12-02).
Atsivertimas yra kelias į šventumą. Šventieji skatina mus ryžtis šiandien gyventi geriau, nei gyvenome vakar. Marija paveda mums užduotį būti Jos ištiestomis meilės ir ramybės rankomis tiems, kurie nenori ramybės, kurie nemyli.
Šiomis dienomis grupė mamų, kurių sūnūs žuvo kare Ukrainoje, yra Medžiugorjėje. Kai meldėmės kartu, viena iš jų meldėsi taip: "Viešpatie Jėzau, neleisk, kad mūsų širdys sukietėtų nuo keršto, nuo neapykantos. Paliesk tuos, kurie Tavęs nemyli, nes Tavęs nepažįsta."
Malda
Marija, mūsų Motina, dėkojame Tau, kad su Tavimi galime mokytis, ką reiškia mylėti Dievą labiau už viską ir savo artimą kaip save patį. Tu mokai mus savo gyvenimą paversti meile Dievui ir artimui. Mes mylime Tave, mūsų Mokytoja, ir atsiduodame Tavo vadovavimui. Padėk mums kiekvieną sekundę ir bet kokiomis aplinkybėmis pasirinkti meilę, kaip Tu tai darei. Kartu su Tavimi prašome Jėzaus malonės būti ištvermingiems meilėje. Mes norime būti Tavo ištiestomis taikos ir meilės rankomis visiems, kuriems to reikia. Amen.
Teresa Gažiova
TEGUL JŪSŲ GYVENIMAS BŪNA MIŠIOS
Į Mišias ateiname iš savo kasdienio gyvenimo, kuriame nuolat kovojame su nuodėme. Šioje kovoje pasaulis, kūnas ir tamsos jėgos susiduria su Dievo ramybe ir Dvasios pasauliu, meile ir ramybe. O žmogaus širdis yra arena, kurioje vyksta ši kova. Tai švyturys, iš kurio turi sklisti geresnio pasaulio šviesa, geresnių žmonių santykių šviesa, teisingumo ir taikos šviesa. Žmogaus širdis yra erdvė, kurioje susitinka ir susijungia teisingumas ir taika. Bet jei nuodėmė paima valdžią širdyje, tada iš jos kyla tamsa ir visas kitas blogis. Apaštalas Paulius taip kviečia: „Gyvenkite Dvasia, ir nepasiduosite kūno geismams...“ (Gal 5,16)
O laiške romiečiams jis rašo: „Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad paklustumėte jai jo geiduliuose; ir neduokite savo kūno narių kaip neteisumo ginklų nuodėmei, bet paveskite Dievui save kaip atgijusius iš numirusių, o savo narius – kaip teisumo ginklus. Nuodėmė jūsų neturi valdyti, nes jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom 6, 12–14).
Po kiekvienų Mišių esame ne tik pašaukti, bet ir sustiprinti gyventi Dvasia ir kovoti prieš kūno darbus ir vaisius. Šioje gyvenimo kovoje iškovojamos pergalės ir patiriami pralaimėjimai, daromos nuodėmės ir randasi žaizdos – bet meilė taip pat veikia ir žaizdos gydomos. Tokie mes ateiname į Mišias, kuriose Jėzus aukojasi už mus, ir grįžtame iš jų atsinaujinę ir pilni jėgų. Todėl galime teigti, kad nuo pirmo žingsnio už bažnyčios ribų po to, kai dalyvavome Jėzaus liturgijoje už mus, prasideda mūsų liturgija, mūsų auka už kitus – ir ji išauga iš Kristaus aukos ir veda į Kristaus auką, kaip jos viršūnę, šaltinį ir tikslą. Todėl mūsų gyvenimas gali būti ir liturgija, kitų Eucharistija, kuri taip tobulinama, sujungiama ir daroma vaisinga. Taigi, susijungę su Kristumi tikroje gyvenimo vienybėje, mes taip pat tampame gyva auka Tėvo garbei. Mes tampame Jo buvimu šiame pasaulyje ir tęsiame atpirkimo darbą, kadangi patys esame atgimę iš to paties atpirkimo vaisių.
Tuo remiantis, krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra eucharistinis gyvenimas, tai yra meilės gyvenimas, dosniai ir džiaugsmingai atiduodamas kitiems. Čia Eucharistija tampa ramybės šaltiniu. Kiekvienas taikos kelias yra Eucharistijos kelias. Ten, kur meilė gyvena ir atsiduoda kitiems, gimsta ramybė, ir kuo daugiau besąlyginės meilės, atsiduodančios kitiems, tuo lengviau bus pasiekti taiką su Dievu ir su žmonėmis. Nuodėmė visada yra tikrovė, kuria mes kažką nužudome kituose: arba ką nors iš jų atimame, arba neduodame pakankamai to, ką turėtume duoti. Tai atveria kelią visokiems konfliktams, destrukcijai ir karams. Mūsų gyvenimas yra liturgija kitiems, o šis eucharistinis mūsų gyvenimo matmuo gali būti įžvelgiamas Šventųjų Mišių tvarkoje.
Gailestingas atlaidumas ir vienybės kūrimas
Matėme, kad pirmoji liturginės aukos apeiga yra nuodėmių išpažinimas ir malda, kad Viešpats mūsų pasigailėtų. Tai yra eucharistinių pamaldų pradžios sąlyga. Dievas yra pašlovintas dėl savo atleidimo, dėl Jo pasiklydusių vaikų priėmimo, dėl Jo susijungimo su savo prarastais sūnumis. Savo Eucharistijoje už kitus krikščionis pirmiausia turi pradėti patirti būtent šį liturginės aukos matmenį. Tai besąlygiška. Tai reiškia, kad atsidūrę tokiose gyvenimo aplinkybėse, kai ką nors padarėme prieš ką nors ir sugriovėme vienybės galimybę, turime nesvarstydami ir nedelsdami tai ištaisyti. Mišių metu tai jau įvyko širdyje, o viso to patvirtinimas gyvenime turi sekti kaip natūraliausia pačios pirmosios Šventųjų Mišių apeigos pasekmė. Jei krikščionis ir toliau nesutiktų su kitais, ginčytųsi ir konfliktuotų, taip išprovokuodamas blogus santykius su kitais, jis paneigtų esminę savo krikščionybės dalį. Kas neatleidžia, uždaro sau duris ir negauna atleidimo, taigi išskiria save iš bendruomenės, į kurią veda visas atleidimas, nes pirmasis atleidimo, ypač susitaikymo, vaisius yra nauja vienybė su Dievu ir su žmonėmis. Nesusitaikymas sukelia visas kitas blogybes asmeniniame žmogaus, šeimos, visuomenės, Bažnyčios ir net viso pasaulio gyvenime. Jei tik žmonės turėtų daugiau susitaikymo dvasios ir pasirengimo atleisti, tada konfliktai, karai, išsiskyrimai, girtavimas, narkotikai, savižudybės, sumaištis ir kitos blogybės būtų lengvai įveikiamos. Ir čia galime suprasti, kad nusidėti, suklysti, nusikalsti nėra tokia didelė žmonijos problema, kaip žmogaus nenoras atleisti ir susitaikyti. Susitaikyti su savimi reiškia priimti save, tas pats pasakytina ir apie susitaikymą su kitais ir su Dievu. Priėmimas sukuria naują vienybę, kuri daro žmogaus gyvenimą ir darbą laimingesnį, turtingesnį ir prasmingesnį, o taip pat ir žmogaus egzistenciją apskritai. Atsiskyrimas dėl nuodėmės daro žmogų nelaimingą, nes nėra susitaikymo. Todėl visų, ateinančių į Mišias, pirmas ir svarbiausias uždavinys – atleisti ir prašyti atleidimo, skelbti Dievo gailestingumą, kalbėti ir savo gyvenimu, darbais ir žodžiais liudyti dosnų Dievo atleidumą, melsti atleidimo ir susitaikymo malonės. O Mišiose, kuriose dalyvausite bažnyčioje, atverkite širdį ir melskitės už visus nesusitaikiusius.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Sutuoktiniai šalia Mergelės Marijos
Esame vyras ir žmona Danas ir Veronika Štrbikovai. Santuokos sakramentą priėmėme 2005 m. rugsėjį. Viešpats mus palaimino davęs tris vaikus. Mes gyvename Nové Zámky (Slovakija). Nuo 2021 metų pradėjome reguliariai važinėti į Medžiugorję su visa šeima, visada per rudens atostogas. Aš, Veronika, nuo pat pirmojo karto turėjau norą dalyvauti Dvasinio sutuoktinių atsinaujinimo seminare. Bet jis visada vykdavo praėjus savaitei po mūsų rudens viešnagės Medžiugorjėje. Todėl ir pasakiau Dievo Motinai, kad man reikia ten nuvažiuoti, ir viskas turi susiklostyti kitaip. Tik 2024 metų vasarą, kai buvome su savo parapijos jaunimu Mladifeste, sužinojau, kad sutuoktinių dvasinio atsinaujinimo seminaras vyks 2025 metų vasarį. Taigi, jau žinojau, kad turime vasario mėnesio programą. Atidaviau tai Dievo Motinai, ir Ji mumis nuostabiai rūpinosi. Atėjo vasario 4-oji ir mes su vyru iškeliavome į dvasinį atsinaujinimą, kaip ir svajojome. Dar vienas nuostabus momentas – šiais metais švęsime Santuokos sakramento 20-metį. Taigi mums tai buvo tokia nuostabi Dievo Motinos dovana.
Dvasinio atsinaujinimo seminare mus labai sužavėjo kun. Jurės paskaitos. Jis gražiai sujungė du sakramentus, būtent Kunigystės sakramentą ir Santuokos sakramentą. Paskaitos buvo kupinos nuolankumo, išminties, meilės ir sąmojingumo. Bene labiausiai mus palietė, kai kun. Jurė sakė, kad vertingiausias dalykas, kurį galime duoti vienas kitam santuokoje, yra DĖMESYS. Taip pat buvo nuostabu, kai jis išmokė mus rūpintis savo santuoka, nes tai yra sakramentas ir mes jį gavome iš Dievo. Mano vyrui paliko įspūdį tai, kad santuoka yra nuotykis ir mėgavimasis gyvenimu. Jis taip pat mums pasakė, kad santuokos problemos sprendžiamos su Dievu, su rožiniu ir ant kelių. Sužinojome, kad Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievas pirmiausia palaimino Adomą ir Ievą, o paskui įsakė jiems būti vaisingiems ir daugintis.
Paskaitose nagrinėjome daugybę temų, tokių kaip bendravimas šeimoje, malda šeimoje ir Dievo Motinos žinios, kas yra laimė ir šventumas. Kalbant apie šventumą, mus įkvėpė ir tai, kad šventumas yra skirtas kiekvienam, kad šventumo negalima užsitarnauti, bet kiekvienas turi gyventi tokioje būsenoje, į kurią yra pašauktas.
Pabaigai dar dvi mintys apie šventumą. Esame šventi, nes gyvename Santuokos sakramente, o šventumas yra kasdienis gyvenimas harmonijoje su Dievu.
Visiems sutuoktiniams linkime kupino nuotykių gyvenimo su Dievu ne tyloje (santuokoje tylai nėra vietos), o šventumo kelyje, globojamiems mūsų Dievo Motinos. Laukiame dvasinio atsinaujinimo ateinantį vasarį ir skatiname kitas poras atvykti ir patirti santuokos palaiminimą bei atnaujinimą.
Danas ir Veronika Štrbikovai
