2025 m. kovo 25 d. pranešimas:
„Brangūs vaikai! Šiuo malonės metu, kai esate pakviesti atsivertimui, drąsinu jus, vaikeliai, aukokite man savo maldas, kančias ir ašaras už širdžių, kurios yra toli nuo mano Sūnaus Jėzaus širdies, atsivertimą. Melskitės su manimi, vaikeliai, nes be Dievo jūs neturite ateities ar amžinojo gyvenimo. Aš myliu jus, bet negaliu jums padėti be jūsų. Taigi, sakykite Dievui taip. Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą. “ (Su Bažnyčios sutikimu)
ATNEŠK MAN SAVO MALDAS, KENTĖJIMUS IR AŠARAS
Mes esame Didžiojo Gavėnios pasninko viduryje, pakeliui į Velykas. Šiuo pasninko metu esame kviečiami atsiversti ir pakeisti gyvenimo kryptį, kad ji labiau priartintų mus prie Dievo. Yra daugybė Mergelės Marijos kvietimų ir pranešimų, kurie mus ragina atsiversti. Didžiojo Gavėnios pasninko, kuriame mes esame, laikas yra Bažnyčios metų laikotarpis, leidžiantis mums augti tikėjime. Kalėdas, Velykas ir Sekmines mes švenčiame, o Gavėnią mes išgyvename. Gavėnia išsiskiria atsižadėjimu. Atsižadėjimas reiškia asketizmą, kuris yra tam tikras pažinimas ar laisvė, tai yra mūsų valios praktika ir mokymasis, kad mūsų gyvenime atsirastų ramybė ir tvarka. Didysis pasninkas nori padaryti mus savo motyvų ir rūpesčių šeimininkais.
Šiame pranešime Mergelė Marija ragina mus galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus žmones, ypač apie tuos, kurie nutolo nuo Jėzaus. Popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje 2020 m. gruodžio 16 d. mums pasakė: „Tas, kuris meldžiasi, niekada neatsisuka nugara į pasaulį. Jei malda nesurenka žmonijos džiaugsmo ir liūdesio, vilčių ir nerimo, tai tampa „dekoratyvine“ veikla, paviršutiniška, tiesiog vaidinimu“.
Mergelė Marija, kupina malonės, kreipiasi į savo Sūnų Jėzų, ir Jai reikia mūsų maldų, kančių ir ašarų, kurias Ji parodys Viešpačiui, kad Jis savo malone padarytų stebuklingus darbus mumyse ir kituose. Mūsų malda turėtų leisti Dievui mus paimti, palaiminti, tada sulaužyti ir leisti numalšinti žmonių širdžių alkį. Kiekvienas krikščionis yra skirtas būti laužoma ir dalijama duona Dievo rankose.
Mes negalime pakeisti ir atversti kitų žmonių, tai gali padaryti tik Dievas. Tačiau daryti įtaką kitiems galime ne sakydami, kaip jie turėtų elgtis, o savo gyvenimo pavyzdžiu. Mūsų gyvenimas ir tikėjimo gyvenimas turi didžiulę galią daryti įtaką kitiems.
Šventoji Faustina savo dienoraštyje rašė: „Vieną dieną vienas vyras manęs paprašė maldos, o kai sutikau Viešpatį, aš Jam pasakiau: „Jėzau, aš ypač myliu tas sielas, kurias Tu myli“ – ir Jėzus man atsakė: „Ir aš rodau ypatingą malonę toms sieloms, kurias užtari prieš Mane“ (Dienoraštis, 599).
Užtarimo malda, malda už kitus turi didelę galią prieš Dievą. Mes visi esame vieno kūno dalis, kaip mus moko Bažnyčia. Šventoji Faustina ištikimai užtarė sielas ir aukojo pasninką bei kančias už pasiklydusias sielas.
Melstis už kitus galime tik tada, jei norime mirti sau, kad augtume meilėje kitiems. Malda už kitus apvalo mus nuo egoizmo, siaurumo ir širdies kietumo, todėl leidžiame Dievui daryti nuostabių dalykų mūsų ir mūsų brolių gyvenime.
Malda
Mergele Marija, ačiū, kad esi su mumis ir užtari už mus Savo Sūnaus Jėzaus akivaizdoje. Tu su visa ankstyvąja Bažnyčia buvote atkaklūs ir vieningi maldoje, laukdami Jėzaus pažadėtos Šventosios Dvasios. Tavo Motiniška be nuodėmės Širdis nenustoja mylėti ir užtarti mus, Tavo vaikus. Išmelsk mums ištvermės malonę, širdies atvirumą Viešpačiui, kurio nuolanki tarnaitė buvai ir lieki. Mes prašome Tave aukoti mūsų maldas, kančias, aukas ir ašaras už visus, kurie yra toli nuo Dievo, Kuris yra vienintelė gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Tegul mūsų širdys būna apvalytos malda ir pripildytos meilės kitiems, kad būtume kantrūs ir pastovūs maldoje. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Kentėjimo auka
Marija kviečia mus bendradarbiauti. Kiekviename Jos žodyje jaučiame motinišką meilę ir rūpestį visais savo vaikais. Įsivaizduokite motiną, kuri vienodai myli visus savo vaikus, vienodai jais rūpinasi, tačiau kai kurie iš jų atitolsta nuo Jėzaus. Tuomet mamos dėmesys labiausiai krypsta į vaiką, kuriam gresia pavojus. Mama prašo kitų vaikų, einančių teisingu keliu, padėti į nuodėmę patekusiems broliui ar seseriai. Kiekvienas žmogus žemėje yra Marijos vaikas. Mama nori, kad jie visi būtų išgelbėti. Jos, Motinos, širdis kraujuoja, kai Ji mato mus, savo vaikus, nuodėmėje ir toli nuo Jėzaus.
Ji mums parodo Jėzaus kelią ir kelią, kuriuo puolusieji gali patekti į dangų – aukojimąsi už juos. Jėzus pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip tik tai, kad kas nors atiduotų savo gyvybę už draugus“ (Jn 15,13). Kiekvienas iš mūsų kenčia. Kančia yra paslaptis. Kartais tai skausminga, nepakeliama ir be tikėjimo Dievu veda į neviltį. Tikėjimas padeda mums įveikti skausmą. Patirtas ir pas Dievą atneštas skausmas gelbsti ir neša ramybę. Marija savo pranešimuose apie kančią mums sako: „Slėpiau skausmą su meile, bet jums, Mano vaikai, kyla tiek daug klausimų. Jūs nesuprantate skausmo. Jūs nesuprantate, kad per Dievo meilę turite priimti skausmą ir jį iškęsti. Kiekvienas žmogus jį išgyvens mažesniu ar didesniu mastu. Bet su sielos kentėjimu ir malonės būsena egzistuoja viltis. Mano Meilės Apaštalai, tie, kurie kenčiate, žinokite, kad jūsų skausmas taps šviesa ir šlove. Mano vaikai, kol jūs jaučiate skausmą, kol kenčiate, dangus įžengia į jus ir visus, kurie yra šalia jūsų, jūs duodate dalelę Dangaus ir daug vilties“. (2017 09 02)
Aukoti kančią nereiškia apsimesti, kad ji mūsų neskaudina. Marija moko slėpti kančią meilėje. Bet kai kenčiame, pasakykime Jai: „Mama, man labai sunku, skauda, bet aš tai perduodu Tau, kad išsipildytų Tavo ketinimai“.
Prieš keletą metų per Gavėnią Ji kvietė melstis už sunkiai sergančius, kad jie priimtų savo kančią ir paaukotų ją Dievui už sielų išganymą. Taip pat melstis Šlovinguosius Rožinio slėpinius, atsiklaupus po kryžiumi. Taigi mūsų žvilgsnis nukreiptas į amžinybę. Auka neturi būti tik didelė kančia. Tai gali būti nedidelis, kasdienis savęs išsižadėjimas, ramiai ištveriant nemalonumus, atleidimas, kantrybė išbandymuose, gero darymas nesitikint atlygio. Bet kokia auka yra vertinga, jei ji susijusi su meile ir gelbsti sielas.
Marijai dabar mūsų reikia ten, kur esame, ir tokių, kokie esame. Ji kartoja mums, kad Ji yra su mumis gyvenime, skausme, kančioje ir meilėje. Tai padeda mums pasakyti „taip“ Dievui, t. y. priimti sprendimą mylėti kiekvieną akimirką, kad ir kas nutiktų. Tik meilė gali vesti mus į amžinąjį gyvenimą.
Malda
Marija, ačiū už tai, kad mus vedi. Padėk mums geriau bendradarbiauti su Tavimi. Su dėkingumu aukojame Tau savo ašaras, maldas, kančias už tuos, kurie yra toli nuo Jėzaus. Kartu su Tavimi kartojame savo „taip“ Dievui. Amen.
Teresa Gažiova
GARBINTI IR DĖKOTI DIEVUI
Kai tik bus pasiekta bendrystė per atleidimą, individo, šeimos ir bendruomenės, o paskui ir pasaulio gyvenime bus žengtas naujas žingsnis, t. y. žmonės ims šlovinti Tėvą danguje. Kai žmonės mato gerus darbus, tada iš jų širdžių liejasi šlovinimas ir gyrius, pripažinimas ir palaiminimas. Geri darbai, atleidimas, per jį parodyta meilė ir nauja bendrystė būtinai gimdo džiaugsmą ir ramybę, šlovinimą ir aukštinimą bei Dievo Tėvo palaiminimą Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią.
Šventasis Paulius siekė nuolatinio Dievo garbinimo ir šlovinimo. Savo laiške kolosiečiams įkvėptas rašo:
Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!
Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui! (Kol 3, 12–17)
Atsižvelgdami į šį raginimą, tikrai galime patyrinėti savo maldą ir pakeisti maldos priežastį, jei ji nėra tinkama. Būtent, mums labai lengva galvoti apie maldą kaip apie laiką, kai pagal tam tikrus modelius prašome Dievo dėl savo poreikių. Daugelis krikščionių nežino kitų maldų, išskyrus maldą, kurioje jie ko nors prašo. Jei į jas atsakoma, jie patenkinti, tačiau daugelis, nors sulaukę atsakymo, atsisako ir tokio tipo maldos.
Mišių šventimas ir nuolatinis mišių aukojimas už kitus ir kartu su kitais kasdieniame gyvenime įpareigoja nuolat dėkoti Dievui ir šlovinti Jį už visas Jo duotas gėrybes, už visas Jo malones, net už kryžius ir sunkumus, nes tikėjimu žinome, kad šlovinantiems Dievą ir Jį mylimtiems viskas išeina į gera. Dėkojimas, garbinimas, šlovinimas yra mūsų požiūrio į Dievą išraiška, o tai yra giliausia tikėjimo ir meilės išraiška, nes kas myli Dievą ir kas tiki Dievą, visada žinos ir niekada nepamirš, kad viskas, ką jis turi, ir yra iš Dievo. Viskas, kas gera, viskas, kas gražu, kilnu, visos dovanos, visa tai ateina iš Jo ir nusipelno meilės. Kitaip tariant, norėdami ir toliau šlovinti, garbinti ir dėkoti Dievui, turime atsisakyti arogantiško požiūrio – stengtis būti panašūs į Dievą, užuot sąmoningai ir dėkingai priėmę visa, ką Dievas mums duoda.
Marija, Taikos Karalienė, savo pranešimais skatina mus būti dėkingus, nes Ji pati dėkoja. Kiekvienas pranešimas baigiamas padėka: "Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!" 1985 m. spalio 3 d. pranešime Ji sako:
"Brangūs vaikai! Noriu pasakyti, kad dėkotumėte Dievui už visas Dievo jums suteiktas malones. Dėkokite Viešpačiui už visus vaisius ir šlovinkite Jį! Brangūs vaikai, mokykitės dėkoti už mažus dalykus ir tada galėsite dėkoti už didelius dalykus. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!"
Tikintieji galės garbinti, šlovinti ir dėkoti, kai pradės visada ir visur atpažinti Dievą, o per jų Dievo garbinimą bei šlovinimą ir pasaulis pažins ir pamils Dievą.
Ant kaktos, lūpose ir širdyje
Mišių metu patyrėme, kaip Dievas kalba mums. Skaitydami ir klausydami Dievo žodžio iš Senojo ir Naujojo Testamentų bei Evangelijos supratome, kad tai Dievo Žodis, skirtas mums per pranašus, apaštalus ir evangelistus. Prieš pačią Evangeliją padarėme kryžiaus ženklą ant kaktos, lūpų ir krūtinės. Tai iš tikrųjų yra mūsų pažadas galvoti, kalbėti ir saugoti Dievo Žodį savo širdyse, kaip saugotume bet kokį brangų daiktą. Iš čia iš tikrųjų ir yra mūsų užduotis kasdienybėje: nuolat apmąstyti, visame, kas vyksta, atpažinti Dievo Žodį ir lyginti jį su tuo, ką girdėjome apie šventųjų rašytojų išgyvenimus, ir savo lūpomis tai liudyti, kalbėti žmonėms apie Dievą. Todėl tai ne tik kunigų ar tik pašvęstųjų, bet kiekvieno krikščionio, buvusio Mišiose, natūraliausia užduotis.O žinoti, kaip atpažinti Dievo kalbą ir perkelti ją į savo gyvenimą bei interpretuoti ją kitiems, reiškia kalbėti Dievo vardu. Ir tai yra pranašiška užduotis, pranašiška misija. Taip elgtis kasdieniame gyvenime reiškia paversti kiekvieną gyvenimo aplinką – tiek mūsų pačių, tiek bendruomenės ir šeimos, tiek viso pasaulio gyvenime – į aplinką, kurioje kalba Dievas, o mes suprantame ir perduodame Jo kalbą kitiems. Taip vykdoma pranašiška Dievo tautos misija jos kelionėje per istoriją.
Ir kaip šv. Lukas sako apie Mariją, kad Ji laikė žodžius savo širdyje ir juos apmąstė, lygindama su įvykiais, kurie tapo Naujojo Testamento įvykių užuomazga, taip ir kiekvienas tikintysis tampa panašus į Mariją. Jis tampa tuo, kuris priima Dievo Žodį, suteikia jam erdvės savo mintyse, suteikia jam savo lūpas ir ypač savo širdį kaip naują pašvęstą erdvę, kurioje Dievo Žodis tampa žmogumi kiekvieno asmens gyvenime.
Tačiau gyvenimas yra sunkus. Žmogus susiduria su pavojais ir pagundomis iš vidaus ir išorės. Jos nori ir gali jį nukreipti nuo saugaus kelio pas Dievą. Štai kodėl žmogaus mintys dažnai būna toli nuo Dievo minčių. Jo lūpos taria žodžius, kurie neseka dieviškojo žodžio, o širdis lengvai užsidaro ir tampa erdve, kurioje negali gyventi Dievo Žodis, dėl to atsiranda dvasinis aklumas. Žmogus tampa nebylys ir kurčias jį supančiam ir jame pačiame esančiam dieviškumui. Pastebėti šiuos pavojus ir stengtis jiems atsispirti tikrai yra viena iš šventų kiekvieno krikščionio pareigų. Gyvendami pasaulyje susiduriame su viskuo, kas pasaulietiška, tačiau bendradarbiaujant su Dievo malone viskas – net ir nuodėmė – pakrypsta į gėrį, į kalbančio Dievo pažinimą. Šis bendradarbiavimas reikalauja ir maldos, ir pasninko. Dažnai kančia yra bežodis Dievo kalbėjimas, atveriantis žmogui akis, širdį ir sielą, kad žmogus atpažintų Dievo kalbą ir ją priimtų.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Dėkoju už tavąjį "Taip"
Atvažiavau į Medžiugorję metams, apsistojau bendruomenėje „Marijos šviesa“. Vieną vakarą per adoraciją Šv. Jokūbo bažnyčioje pajutau stiprų norą pradėti 5 dienų pasninką. Anksčiau dažnai pasninkavau, o penktadienio pasninkas buvo mano savaitės dalis jau ilgą laiką, bet šįkart buvo kažkas kita. Skirtumas buvo toks, kad nenorėjau pasninkauti savo reikmėms, bet turėjau didelį norą šį pasninką padovanoti Dievo Motinai ir padėkoti už didžiulę malonę būti šioje vietoje ir gyventi bendruomenėje. Norėjau pasninkauti, kad išsipildytų Marijos planai bendruomenei, kad Ji saugotų visus jos narius ir dovanotų jiems Šventosios Dvasios dovanas. Širdyje jaučiau didelį džiaugsmą ir dėkingumą. Po kelių dienų apmąstymų ir maldos pirmadienį pradėjau pasninkauti. Kartu su pasninku pažadėjau Dievo Motinai kasdien lipti į Podbrdą. Per visas 5 pasninko dienas sulaukiau didelių malonių ir nepatyriau jokių sunkumų, taip pat atsisakiau kavos, kurią įprastai geriu du kartus per dieną. Jaučiau didelę vidinę stiprybę, karštai garbinau Jėzų Eucharistijos sakramente, meldžiausi, skaičiau Šventąjį Raštą ir kiekvieną dieną priimdavau Jėzų. Gavėnios pradžioje atlikau išpažintį ir paprašiau kunigo palaiminimo.
Penktadienį, paskutinę pasninko dieną, smarkiai lijo. Nuo kalvų pylė vanduo, ir nusileidusi nuo Križevaco galvojau, ar eiti į Podbrdo, ar tiesiai namo. Sušlapau, laikas bėgo, lietus nesiliovė. Galų gale nusprendžiau eiti. Pasiekusi Podbrdo pamačiau, kad vanduo nuo kalno tiesiog upeliu liejasi žemyn, bet akimirką padvejojusi vistiek nusprendžiau eiti toliau.
Kai pasiekiau pirmąją Rožinio Džiaugsmingųjų slėpinių paslaptį, pajutau didelį džiaugsmą ir nekantravau būti apsireiškimo vietoje. Pakeliui nesutikau nė vieno žmogaus ir laukiau, kada galėsiu ten likti viena su Dievo Motina. Kai priėjau prie apsireiškimo vietos, iš tolo pamačiau, kad ten stovi moteris. Ji buvo arti Mergelės Marijos statulos ir garsiai meldėsi. Jaučiau nusivylimą, susierzinimą, liūdesį ir šiek tiek melancholiją, kad nebūsiu ten viena. Priėjusi prie moters pastebėjau, kad ji nori pasikalbėti, žiūri į mane. Pažvelgiau žemyn, nes nenorėjau su niekuo kalbėtis. Bet ji priėjo prie manęs ir pradėjo klausinėti, ar šioje vietoje yra dar kas nors, be šios statulos, kaip ji turėtų grįžti, ar čia būtų kitas kelias.... ir taip toliau. Aš jai atsakiau, bet stengiausi greitai baigti pokalbį, nes norėjau tik pasimelsti ir su niekuo nekalbėti. Bet ji vis klausinėjo: "...Ar grįšite į kaimą?"
Aš pasakiau „taip“, o ji paklausė, ar gali ateiti su manimi, nes nenorėjo eiti viena. Tuo metu jau buvau šiek tiek supykusi ir sakiau sau, kad mano kopimas į kalną visai ne toks, kokį įsivaizdavau: būsime tik aš ir Mergelė Marija. Tačiau nepaisant visų šių jausmų ir minčių, aš sutikau, tik paprašiau jos skirti man minutę maldai. Puoliau ant kelių ir norėjau pradėti melstis, bet negalėjau ištarti nė žodžio. Nieko nesupratau. Tik žiūrėjau į statulą ir nieko negalėjau pasakyti. Tada širdyje išgirdau: „Vienas meilės artimui poelgis pranoksta daugybę žodžių ir maldų“. Supratau, atsistojau ir ėjau su moterimi, kuri manęs laukė. Pakeliui pasikalbėjome, ji pasakojo, kad Medžiugorjėje ji pirmą kartą, buvo labai malonu su ja pasikalbėti, o nusileidimas nuo kalno neprailgo. Pabaigoje ji man padėkojo, labai apsidžiaugė, kad įveikė pakilimą ir nusileidimą, ir papasakojo, kad prieš man pasirodant ji meldėsi prie Mergelės Marijos statulos, kad Ji ką nors atsiųstų, nes nenorėjo viena leistis žemyn, o tada aš atsiradau.
Apsikeitėme telefono numeriais ir grįžusi namo gavau jos žinutę: "Ačiū už tavąjį "Taip" Medžiugorjės patirčiai. Tavo buvimas ant Podbrdo kalno davė atsakymą, dėl kurio čia atvykau: niekada nebūsiu viena, o Dievo Motina visada išgirs mano maldas. Ačiū, mano drauge."
Dievo Motina, noriu padėkoti Tau, kad paruošei mano širdį šiuo pasninku, todėl galiu priimti ir suprasti, kad meilės artimui poelgiai ir tarnystė yra labai svarbūs atsivertimo, dvasinio augimo ir širdies gydymo kelyje.
Siuzana, Slovakija
