KVIEČIU JUS Į NAUJĄ DŽIAUGSMO IR MALDOS GYVENIMĄ
DIEVO MOTINOS PRANEŠIMAS
2026 m. gegužės 25 d.
„Brangūs vaikai! Tegul šis laikas jums būna maldos ir pasninko metas. Grįžkite, vaikeliai, su meile pas Dievą, kuris yra jūsų ramybė ir taika. Vaikeliai, aš esu su jumis ir myliu jus savo motinišku švelnumu. Dėkoju jums, kad atsiliepėte į mano kvietimą!“ (Su bažnyčios pritarimu)
Kovo mėnesio pranešime Dievo Motina mums sakė, kad savanaudiškumas ir neapykanta yra kliūtys tikrai širdies ramybei. Galime duoti tik tai, ką turime ir ką nešiojamės savo širdyse. Jei mūsų širdys ramios ir taikios, tuomet tą ramybę nešiojamės ir dovanojame kitiems. Ramybės malonę galime gauti tik tada, kai esame susiję su tuo, kuris yra Taikos Karalius. Taikos Karalius – Jėzus – ir šiandien, kaip ir apaštalas Jonas, mums nurodo savo Motiną, Taikos Karalienę. Ji yra kupina malonės ir pati turi turtus ir ramybę, kurią suteikia tik Dievas.
Šiuo pranešimu Motina Marija kviečia mus į naują gyvenimą džiaugsme ir maldoje. Naują gyvenimą mums dovanoja Viešpats Kristus per savo prisikėlimo galią. Per tikėjimą ir maldą mes jau tam tikra prasme ragaujame ir nešiojamės pirmuosius Jėzaus prisikėlimo vaisius. Jėzaus prisikėlimas taip pat giliai veikia mūsų gyvenimus. Būti krikščioniu reiškia būti žmogumi, kuris vis labiau apsivelka Velykų būtį, žmogumi, kuris atsiveria pasitikėjimui, kad esame nauji ir išlaisvinti, ir pradeda taip gyventi.
Turime išsivaduoti iš žmogiško požiūrio į prisikėlimą. Tai ne Jėzaus sugrįžimas į šią žemę, į šį gyvenimą. Tai ne mūsų mirusiųjų atgimimas, kurie išeis iš kapo ir vėl gyvens čia, žemėje. Prisikėlimas yra išėjimas iš laikinumo ir įžengimas į amžinybę. Tai išėjimas iš kaltės ir įžengimas į atleidimą. Prisikėlimas reiškia, kad velnias nebegali mūsų gundyti ir kad jis nieko negali mums padaryti. Kūno prisikėlimas yra laisvė nuo ligos ir laisvė nuo mirties. Kūno prisikėlimas reiškia, kad kiekvienas kenčiantis gaus šimteriopą atlygį už tai, ką turi kentėti. Kūno prisikėlimas yra pergalė prieš neteisybę, prieš žmones, kurie manė, kad svarbiausia čia yra pinigai, spekuliacija, turtas, kad svarbu būti garsiam, užimti politines pareigas, suburti armiją, parodyti žmogiškąją jėgą, kuri yra trumpalaikė ir mirtina. Prisikėlimas yra laisvė nuo kančios, nuo mirimo ir mirties. Šis prisikėlimas jau slypi mūsų sielose, jis jau teka mūsų venomis. Svarbu tai suvokti, pradėti tuo naudotis, nuolat tai gilinti, stiprinti ir dauginti savyje per maldą ir Dievo žodį.
Čia, žemėje, esame tremtyje, čia kovojame ir kenčiame, čia nusidedame ir čia esame paženklinti kaltės. Tačiau ateina naujas dangus ir nauja žemė. Ateina naujas gyvenimas Dieve, į kurį mus nori ir trokšta nuvesti Mergelė Marija. Atsiliepkime į motinišką Taikos Karalienės kvietimą, kad patirtume ir suprastume, koks yra Kristaus meilės plotis, ilgis, aukštis ir gylis, pranokstantis bet kokį pažinimą (Ef 3, 18–19).
Malda
Mergele Marija, Tu daug kartų mums sakei, kad esi su mumis, kad užtari už mus ir kad nori mus vesti bei nešti savo motiniškoje širdyje. Prašome Tavo motiniško užtarimo, nenustok melstis su mumis ir už mus, kad mes diena iš dienos augtume šventumo kelyje ir pažintume Kristaus meilę, kuri gelbsti, išlaisvina ir gydo mūsų sielas. Ypač prašome Tave, Motina Marija, melstis su mumis, kaip meldeisi su apaštalais, kad patirtume Šventosios Dvasios galią, kuri viską atnaujina ir viską daro nauja mūsų gyvenime. Tu, o Marija, kuri esi Šventosios Dvasios nuotaka, melskis už mus, kad patirtume tikrąjį džiaugsmą, kurį Šventoji Dvasia suteikia mūsų širdyse ir gyvenime. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
NAUJAS GYVENIMAS SU JĖZUMI
Šiandienos pranešime Marija drąsina mus žodžiais iš Jėzaus gyvenimo, kuriuos Ji laikė savo širdyje. Kai Jėzus sutiko samarietę prie šulinio, Jis jai tarė: „Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas per amžius nebetrokš, nes vanduo, kurį Aš jam duosiu, taps jame šaltiniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą.“ Jis turėjo omenyje ne paprastą vandenį, o naują gyvenimą, kuris kyla iš Jo. Jėzus yra šaltinis, kuris niekada neišsenka.
Istorija apie samarietę prie šulinio yra gražus to, kas vyksta Medžiugorjėje, įvaizdis. Mes čia atvykstame sudužusiomis širdimis, sugniuždyti, sužeisti, nusivylę, be gyvybės ženklų, alkani ir ištroškę...
Milijonams piligrimų Medžiugorjė yra vieta, kur gimsta naujas gyvenimas. Tai visų pirma vyksta Susitaikinimo sakramente. Čia Marija veda mus pas Jėzų, į klausyklą.
Samarietė atėjo prie šulinio su savo paprastu indu, o išėjo pilna širdimi. Jos susitikimas su Jėzumi atskleidė tiesą apie jos gyvenimą. Bet tai taip pat pripildė ją gailestingumo ir vilties. Jėzus jos nepasmerkė, bet nuvedė į tiesą, kuri išlaisvina. Tai vyksta per kiekvieną šventąją išpažintį.
Jėzus mūsų laukia prie savo gailestingumo šaltinio. Jis pažįsta visą mūsų gyvenimą, ir vis dėlto mus pasitinka su meile. Jis mus apvalo, gydo ir visada suteikia naujų jėgų pradėti naują gyvenimą – kaip šaltinis, kuris visada duoda naujo vandens. Šis vanduo nėra tas pats, jis nesikartoja. Jis visada naujas ir gaivus.
Sutikusi Kristų, samarietė paliko savo indą ir nubėgo skelbti gerosios naujienos kitiems. Senos naštos buvo paliktos. Tai susitikimas su Jėzumi – gilus, asmeninis susitikimas. Ir tada ji tampa misioniere. Ta, kuri atėjo viena, galbūt sugėdinta, grįžta į miestą ir pašaukia kitus. Mums taip pat reikia tai patirti. Marija tai žino. Ir šiandien Ji kviečia mus į naują gyvenimą, į šventą išpažintį visa širdimi. Jėzus sakė, kad iš tikinčiojo širdies tekės gyvojo vandens upės. Kai leidžiame Dievui veikti, tampame šaltiniu – ne savo jėgomis, o Jo Dvasios galia.
Kuo arčiau artinamės prie Jo maldoje, Eucharistijoje ir Evangelijoje, tuo labiau mūsų širdys prisipildo tyro gyvojo vandens. Tampame meilės ir ramybės šaltiniu ir misionieriais.
Prasidėjo gegužės mėnuo, skirtas Marijai. Mėnuo, kupinas naujo gyvenimo ir gamtos grožio. Kai meldžiamės gegužės pamaldas arba rožinį, Marija tarsi paima mus už rankos ir veda prie šio šaltinio, tekančio į amžinąjį gyvenimą. Ji moko mus stabtelėti, įsiklausyti, atsigerti Dievo meilės ir tada ją nešti pirmyn. Taip mūsų širdys tampa misionieriškos: kur esame su Dievu, ten yra gyvenimas. Nes kur yra vandens, ten yra gyvenimas. To trokšta Švenčiausioji Mergelė Marija.
Tegul gegužės mėnuo mums būna kvietimas: ateiti su Marija pas Jėzų, semtis iš gyvojo vandens šaltinio ir leisti šiam naujam gyvenimui tekėti per mus į pasaulį.
Malda
Marija, dėkojame Tau, kad meldiesi už mus. Tavo malda atveria dangų. Padėk mums kartu su Tavimi kiekvieną akimirką – džiaugsme ir maldoje – pasirinkti naują gyvenimą. Trokštame sekti Tave, ypač šį gegužės mėnesį. Dovanojame jį Tau dėl Tavo ketinimų ir taikos planų. Tikime, kad mūsų malda su Tavimi suteikia naują gyvybę toms širdims, kurios išdžiūsta ir merdi be tyro gyvojo vandens, be Jėzaus. Padėk mums, Motina, tapti uoliais meilės ir taikos misionieriais. Norime būti tokie kaip Tu. Amen.
Teresa Gažiova
Mano gerasis ir saldusis Jėzau
Štai, mano gerasis ir saldusis Jėzau, puolu ant kelių prieš Tave ir su didžiausia širdies ugnimi prašau ir maldauju Tave: įamžink mano širdyje gyvus tikėjimo, vilties ir meilės jausmus, tikrą atgailą už savo nuodėmes ir tvirtą pasiryžimą jas ištaisyti. Meldžiu to, apmąstydamas savyje, mintyse prisimindamas Tavo penkias žaizdas ir prieš akis turėdamas tai, ką pranašas Dovydas pasakė apie Tave, gerasis Jėzau: „Jie pervėrė mano rankas ir kojas, suskaičiavo visus mano kaulus.“
Popiežiaus Klemenso XI malda
Tikiu, Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą;
Viliuosi, sustiprink mano viltį;
Myliu Tave, uždeki mano meilę;
Atgailauju, pažadink mano atgailą.
Garbinu Tave kaip pirmąjį pradą;
Ilgiuosi Tavęs kaip galutinio tikslo;
Šlovinu Tave kaip amžinąjį Geradarį;
Šaukiuosi Tavęs kaip savo gynėjo ir pagalbininko.
Vesk mane savo išmintimi, palaikyk mane teisingumu, guosk mane gerumu, saugok mane galia.
Atiduodu Tau savo mintis, kad nukreipčiau jas į Tave;
žodžius, kad kalbėčiau apie Tave;
veiksmus, kad jie būtų pagal Tave;
kančias, kad jos būtų dėl Tavęs.
Noriu visko, ko Tu nori, ir todėl, kad Tu nori.
Noriu, kaip Tu nori, ir tiek, kiek Tu nori.
Meldžiu Tavęs, Viešpatie, apšviesk mano protą, sušildyk mano valią, apvalyk mano širdį ir pašventink mano sielą.
Suteik, kad galėčiau apraudoti praeities nuodėmes, atmesti būsimas pagundas, ištaisyti blogus įpročius, ugdyti tinkamas dorybes.
Gerasis Dieve, suteik man meilės Tau, uolumo padedant artimui, paniekos nuodėmei.
Kad stengčiausi būti paklusnus savo viršininkams, tarnauti savo pavaldiniams, padėti savo draugams, atleisti savo priešams.
Kad galėčiau įveikti geismą griežtumu, godumą – dosnumu, pyktį – švelnumu, drungnumą – uolumu.
Kad būčiau išmintingas sprendimuose, tvirtas pavojuje, kantrus nelaimėje, nuolankus laimėje.
Viešpatie, padaryk mane dėmesingą maldoje, saikingą valgant ir geriant, stropų tarnaujant, ištvermingą laikantis sprendimų.
Įkvėpk mane rūpintis vidiniu tyrumu, išoriniu skaistumu, pavyzdingu elgesiu ir tvarkingu gyvenimu.
Kad galėčiau ištvermingai ir budriai sutramdyti savo prigimtį, ugdyti malonę, tarnauti įstatymui, nusipelnyti išganymo.
Išmokyk mane suprasti, kokie nereikšmingi yra žemiški dalykai, o dideli yra dieviški, trumpalaikiai yra laikinieji, o nuolatiniai yra amžinieji.
Suteik, kad pasiruoščiau mirčiai, kad galėčiau ištverti teismą,
kad galėčiau išvengti pragaro, kad galėčiau pasiekti dangų.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Marija, švenčiausioji Mergele ir Motina
Marija, Švenčiausioji Mergele ir Motina, štai aš priėmiau Tavo mylimąjį Sūnų, kurį Tu pradėjai savo nepriekaištingose įsčiose, pagimdei, maitinai ir švelniai apkabinai prie savo krūtinės. Tu žvelgei į Jį su džiaugsmu ir jautei didžiausią paguodą. Dabar aš nuolankiai ir su meile Jį Tau atiduodu ir siūlau apkabinti rankomis, pabučiuoti širdimi ir paaukoti Švenčiausiajai Trejybei kaip didžiausią garbinimą; tebus tai Tavo garbei ir šlovei, mano ir viso pasaulio poreikiams. Maldauju Tave, geriausioji Motina, išmelsk man visų mano nuodėmių atleidimą, gausių malonių nuo šiol Jam ištikimiau tarnauti ir ištvermės iki galo dovanos, kad galėčiau kartu su Tavimi Jį šlovinti per amžius. Amen.
Iš šv. Pranciškaus Asyžiečio palikimo
Turime pasninkauti ir susilaikyti nuo ydų ir nuodėmės (3 Cel 32), nuo per didelio maisto ir gėrimų kiekio ir būti katalikai. Turime dažnai lankytis bažnyčiose ir vertinti bei gerbti dvasininkus, net jei jie ir nusidėjėliai, ne dėl jų pačių, bet dėl tarnystės ir rūpinimosi švenčiausiuoju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, kurį jie aukoja ant altoriaus, paima ir dalija kitiems. Ir visi būkime įsitikinę, kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik Viešpaties žodžiais ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju; ir tai yra tai, apie ką kunigai pamokslauja, skelbia ir ką dalija.
O, nusižeminimo išaukštinime!
Broliai, bučiuodamas jūsų kojas, su visa įmanoma meile maldauju jus visus parodyti, kiek galite, visą pagarbą ir garbę švenčiausiajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui ir kraujui, kuriame visa buvo sutaikinta „danguje ir žemėje“ (Kol 1, 20) su Visagaliu Dievu. Taip pat maldauju Viešpatyje visus savo brolius kunigus, kurie yra, bus ir trokšta būti Aukščiausiojo kunigais, kad, norėdami švęsti šventąsias Mišias, su pagarba aukotų pirmąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo kūno ir kraujo auką be dėmės, su šventa ir tyra intencija, nedarydami jokių žemiškų darbų, ne iš baimės ar meilės žmogui, „tarsi norėtų įtikti žmonėms“ (Kol 3, 22). Tegul visos pastangos, kiek padeda Visagalio malonė, būna nukreiptos į Dievą, stengiantis įtikti tik Jam, Visagaliui Viešpačiui. Nes čia Jis pats elgiasi taip, kaip jam patinka, kaip pats sako: „Tai darykite mano atminimui“. (Lk 22, 19) O jei kas elgsis kitaip, taps išdaviku kaip Judas ir bus „kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują“. (1 Kor 11, 27) Atminkite, mano broliai kunigai, kaip parašyta apie Mozės įstatymą, kad be jokio gailestingumo, pagal Dievo teismą, mirė tas, kuris tik išoriškai jį sulaužė. „Kiek gi sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė Dievo Sūnų, nešventu laikė sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią?“ (Hbr 10, 28–29) Pavyzdžiui, žmogus niekina, negerbia ir sutrypia Dievo Avinėlį, kai – kaip sako apaštalas – jis neatskiria ir „neskiria šventojo Kristaus kūno nuo kitų valgių ir apeigų“ (1 Kor 11, 29) arba valgo jį nevertai. Arba, jei jis vertas, valgo be tinkamo ketinimo ir nevertai, kaip Viešpats sako per pranašą: „Prakeiktas, kas nesąžiningai atlieka Viešpaties darbus!“ (Jer 10) Ir jis griežtai smerkia kunigus, kurie nenori to priimti į širdį, sakydamas: „Aš prakeiksiu tavo palaiminimus!“ (Mal 2, 2)
(Tėvas Slavko Barbaričius) OFM
Kelias pas Mariją
Prieš trejus metus stovėjau eilėje, kad galėčiau pabučiuoti stebuklingąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos Krylo ikoną (kasmetinės piligriminės kelionės į Krylą metu) ir klausiau savęs: o kas Tu esi, Marija? Pas ką aš einu?
Buvau pamaldi Jėzui. Bet ne Marijai. Po kelių dienų meldžiausi per šventąsias Mišias, atostogaudamas Marijos Taikos ir Susitaikinimo Karalienės šventovėje Bolševcuose. Tada paprašiau Marijos, kad jei Ji norėtų, galėtų mane pati susirasti. Nes daug kartų bandžiau, bet tai nepavyko. Nejaučiau poreikio būti ypatingai pamaldžia Marijai. Nejaučiau poreikio turėti motiną.
Po pusantro mėnesio, staiga, be jokio planavimo, pirmą kartą atsidūriau Medžiugorjėje. Viskas prasidėjo nuo Neilo Lozano knygos „Atleidimas“ skaitymo. Ir skaitant man kilo aiški mintis: „Na, Ira, tau laikas vykti į Medžiugorję.“ Padėjau knygą, pažiūrėjau į kelionės kainą, parašiau draugei, klausdama, ar ji norėtų vykti į Medžiugorję, ir vėl grįžau prie skaitymo. O po mėnesio iš draugės išgirdau, kad po trijų dienų ji veža grupę žmonių į Medžugorję rekolekcijoms. Rekolekcijų tema buvo Nilo Lozano „Atleidimas“.
Nuvažiavau. Tiesa, ten sutikau Jėzų, kaip ir visada anksčiau. Po metų vėl buvau Medžiugorjėje seminare apie pasninką, maldą ir tylą. Tuo metu jau buvo praėję metai nuo tada, kai išmokau kasdien melstis rožinį. Parašiau Marijai atsidavimo laišką ateinantiems metams. Turėjau visas savo maldas aukoti Marijos intencija. Tai sutapo su bažnyčios jubiliejiniais metais. Meldžiausi Marijai, bet nebegalėjau jos vadinti „Mama“.
Taigi, po metų vėl buvau Medžiugorjėje. Dviems savaitėms. „Marijos šviesos“ bendruomenėje. Likus kelioms dienoms iki kelionės į Medžiugorję, mano mama šventė savo gimtadienį. Ir šiais metais buvau giliai viduje prislėgta, nes manyje vis dar buvo neatleidimo siena mamai. Dėl daugybės jos pasirinkimų, kurių nesupratau ir kurie mane įskaudino. Labai lengvai užsiliepsnojau pykčiu ant jos ir atrodė, kad išbandžiau viską, ką žinojau, kad jai atleisčiau. Po mamos gimtadienio pasakiau Dievui: „Gali man padovanoti gebėjimą atleisti, kada tik panorėsi. Pats matai, kad čia esu bejėgė. Nežinau, ką daryti, ir nežinau, kiek dar ilgai laukti. Bet jei nori, tai padėk man atleisti.
Šį kartą Medžiugorjėje kažkaip nepavyko nueiti į Podbrodą. Visada iškildavo koks nors kitas planas. Minint kun. Slavko Barbaričiaus išėjimo į amžinybę 25-ąsias metines, mes (su „Marijos šviesos“ bendruomene) atėjome į vakarinę maldos programą, ir visi bendruomenės nariai stovėjo dešinėje Šv. Jokūbo bažnyčios pusėje, kur yra Švč. Mergelės Marijos statula. Aš pati niekada nebuvau prie jos prisiartinus. Tai buvo pirmas kartas. Maldos metu nuolat liejosi ašaros. Kažkas man nutiko, ir aš galėjau tik verkti. Maldos valandos pabaigoje kažkokia vidinė siena, dengusi mano akis, tarsi griuvo. Jaučiau, kaip kažkas manyje ištirpo. Jaučiau, kad atleidau mamai. Kažkaip staiga mane apėmė atleidimo lengvumas. Tarsi kažkas, ką visada nešiojausi, būtų praradęs savo svorį. Mačiau sceną iš filmo „Vienas namuose“, kai Kevino mama rado jį prie Kalėdų eglutės Niujorko centre. Žiūrėjau į Mergelės Marijos statulą ir toliau verkiau. Supratau, kad Dievas mane išgydė. Jaučiausi lyg būčiau Kevinas, laukiantis stebuklo, kad pamatytų savo motiną. Supratau, kodėl negalėjau nueiti į Podbrodą. Galbūt Dievas norėjo, kad ateičiau pas savo mylinčią motiną, o ne pas tylią statulą šimtąjį kartą. Kai ėjau į Podbrodą, tai buvo vienintelė saulėta diena per dvi savaites. Ten paklausiau Marijos, ką turėčiau daryti, kad neprarasčiau atnaujintos širdies, kurią gavau. Ir supratau, kad malda ir pasninkas mane apsaugos. Kad tai turi būti mano prioritetai. Jei to neprarasiu, tada visa kita susitvarkys, nes visa kita tėra pasekmės. Dar kartą mokausi pasitikėti Dievu savo gyvenimu. Dievu, kuris yra kantrus, jautrus, laukiantis. Dievu, kuris mato tiek daug grožio mano „čia ir dabar“.
Irina (Ukrainа)






















