Egzistuoja tikras paprastumas, širdies paprastumas, atviro žvilgsnio paprastumas. Jį galime pasiekti tik neskubėdami, su Dievo malone artėdami prie neįžvelgiamo Dievo paprastumo.
"Mūsų teologinės tradicijos centre glūdi paprastumo ilgesys. Šv.Tomas Akvinietis sakė, kad nepajėgiame suprasti Dievo, nes Dievas yra absoliučiai paprastas – paprastas nežiūrint visų mūsų konsepcijų. Mes studijuojame, sutelkiame visą savo protą, atkakliai grumiamės su teologinėmis problemomis, bet tikslas visada yra vienas – artėti prie paslapties To, kuris yra absoliučiai paprastas. Mes turime pereiti sudėtingumą, kad pasiektume paprastumą.
Egzistuoja ir klaidingas paprastumas, kurio reiktų vengti. Tai paprastumas tų, kurie pernelyg viską supaprastina, į viską turi labai lengvus atsakymus ir viską žino iš anksto. Jie arba siaubingai tingi, arba nesugeba mąstyti. Bet yra tikras paprastumas, širdies paprastumas, atviro žvilgsnio paprastumas. Jį galime pasiekti tik neskubėdami, su Dievo malone artėdami prie neįžvelgiamo Dievo paprastumo. Rožinis išties paprastas, labai paprastas. Bet jo paprastumas gilus ir išmintingas, toks, kurio ilgimės ir kuriame randame ramybę.
Labai dažnai apie maldą galvojame kaip apie savo pačių pastangą kalbėtis su Dievu. Malda gali pasirodyti tarsi kokia kova, siekiant tolimojo Dievo. Ar jis bent jau girdi mus? Ši paprasta malda primena, kad yra kitaip. Ne mes pirmi nutraukiame tylą. Kalbėdami tik atsakome į mums jau ištartą žodį. Esame įtraukiami į pokalbį, kurį ne mes pradėjome. Angelas paskelbia Dievo žodį, į kurį savo ruožtu galime atsiliepti: „Šventoji Marija, Dievo Motina“.
Mūsų žodžiai yra lyg aidas, tąsa tų žodžių, kurie sakomi mums.Mūsų malda – tai Dievo meldimasis, laiminimas, šlovinimas mumyse. Kaip šv. Paulius rašė: „Šaukiame ‚Aba, Tėve!‘ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 15–16). Angelo ir Elžbietos pasveikinimas Marijai pratęsiamas žodžiais, kuriuos mes tariame jai. Antroji maldos dalis ataidi pirmąją. Angelas taria Marijai: „Sveika Marija, malonės pilnoji“, ir mūsų lūpose tai tampa tokiu pat pasveikinimu: „Šventoji Marija“. Elžbieta taria: „Palaimintas tavo įsčių vaisius“, ir mes atliepiame: „Dievo Motina“. Esame įtraukti į Dievo kalbėjimą. Mūsų malda – tai Dievas kalbantis mumyse. Dalyvaujame pokalbyje, kuris yra Trejybės gyvenimas.
Tai – namų malda ir kelionės malda. Tai malda, kuri sukuria bendruomenę ir malda, kuri priverčia vykti į kelionę. Mums reikia bendruomenės. Reikia vietos, kurioje jaučiamės namuose kartu su sesėmis ir broliais. Ir tuo pačiu mes esame keliaujantys pamokslininkai, negalintys apsistoti per ilgai, turintys keliauti, skelbti Evangeliją. Esame ir kontempliatyvūs ir veiklūs. Kiekviena „Sveika Marija“ reiškia asmeninę kelionę, kurią privalome nukeliauti – kelionę nuo gimimo iki mirties. Ji pažymėta kiekvieno žmogaus gyvenimo biologiniu ritmu. Ji pamini tuos tris mūsų gyvenimo momentus, kuriuos žinome absoliučiai tiksliai: gimėme, gyvename dabar ir mirsime. Jos pradžioje, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime – prasidėjimas įsčiose. Ji paliečia dabartį, kai prašome Mariją melsti už mus dabar. Ji žvelgia pirmyn, į mūsų mirtį. Tai labai fizinė malda. Ji paženklinta neišvengiamos kiekvieno žmogaus kūno, kuris gimsta ir turi mirti, kūniškumo dramos.
Mūsų gyvenimas neturi prasmės pats savyje, kaip asmeninė atskira istorija. Mūsų gyvenimai turi prasmę, nes jie yra įtraukti į didesnę istoriją, kuri siekia nuo pradžių pradžios iki nežinomos pabaigos, nuo Sukūrimo iki Karalystės. Ir šis ilgesnis laikotarpis yra nusakomas rožinio slėpiniuose, kurie pasakoja Atpirkimo istoriją."
Ištraukos iš Timothy Radcliffe OP straipsnio "Rožinis".
Plačiau skaitykite www.dominikonai.org
